kentė́ti, keñčia (-ė́ja), -ė́jo
1. kęsti, jausti skausmą, nemalonumą: Ką aš čia kenčiù tame dvare! Kenčia kaltas, kenčia nekaltas. Visiems kartu lengviau kentė́ti. Geri žmonės kenčia už kitus, o negeri už save. Kur lengva mylėti, ten nereikia kentėti. Aš kenčiu sopulį. Šuva, gaidys ir užkurys tai jau turi kentėt. Darbą turėsi – bado nekentėsi. Vai, tu, rugeli, tu, žiemkentėli, vai, tu kentėjai šaltą žiemelę. Kam tankiai lankei mane, bernužėli? Aš kalbužes kentėjau. Diduomenė, viso pertekusi, nebnorėjo vargų bekentėti. Ir poniškas ligas kentė́t neprivalom. Yra daug keñtančių. Kentančiasis pakenta, laukiančiasis palauka. Kenčiu ažu nuodėmę. Su natūra kenčiančia. Norėjo būt žmogumi kentenčiuoju. Šitie tau, kentėsiant mūkas, garbę didę darė. Keñčia kai lapė po akėčiom (labai kenčia) .
2. turėti kantrybės laukti; labai norint ko susilaikyti nedarius: Nors smirda, bet kenčia. Daba tik kentė́k kai pelė po šluota. | Keñtęs nepakentęs išjojo ir Joniukas.
3. nekęsti, nemėgti ko: Gailėjaus nabago, nekentėjau didžturčio. Savo motinėlę jie. minės, o tave jaunos nekentės. Ko atjojai, bernužėli, visų nekentėtas?
apkentė́ti
1. iškęsti: Apkentė́jom nemaža.
2. neapkęsti: Broliai pradėjo ano neapkentėti ir nenorėjo ir žodžio pratarti. Ar nemylėjo tavęs matušė, ar neapkentėjo nė tetušėlis? Nenopkentėsi brolio savo širdyje tavo.
3. apsiprasti kentėti.
atkentė́ti. atlikti skirtą bausmę, kančią, kentėjimą: Atkentė́siu, lyg kad būčia tikrai nusikaltęs. Atkentėjai tu jau savo.
iškentė́ti.
1. iki galo iškęsti: Pamiršo žmonės iškentėtą vargą. Ten užaugau, iškentėjau aš kančias visas. Žemaičių žemė [je] to gadynė [je] baisiai daug iškentėjo nelaimių. Kančias, skausmus ir nelaimes iškentė́si linksmas. O jei kentėjusi neiškentėsi, didesniai prapuldysi mumis. Mikniaus mūkas iškentėjau su juo begyvendama. Ir smertį iškentėjo.
2. atlaikyti kokį sunkumą: Akys šviesą nepakelia, n'iškeñčia.
3. labai norint ko susilaikyti nedarius: Išgąsdinta ar sužeista bangžuvis iškenčia pasinėrusi jūros gilmėje 20 – 40 minučių, kai kada ir visą valandą. Jei iškentėsi niekur nieko nešnekėjusi tiek metų, tai dar pasimatysime. Neiškentėjusi troboje išėjau ir aš į lauką. | Kokią naktį iškentės nelijus – ir vėl prakiurs kaip iš kubilo. Gal ir iškentė́s lig vakaro neliję. Neiškeñčia kaip šuo nestaugęs.
nukentė́ti
1. iškentėti (skausmą, nemalonumą) iki galo: Daug vargelių ir daug kryželių reiks kantriai nukentėt. Reikė [jo] gėrybėmis pasidžiaugtie, vargą nukentėtie. Nusimirė – nukentėjo jau savo. Kožnas, nukentėjęs taip savo pakūtą, nusiminęs spūdino šalin. Toji merga turėjo didžius sopulius. nukentėt dėl to Sūnaus savo. Smertį nukentėjo. To laukiam, ko norim, o kas atsitinka, turiam nukentėti. Taip jin kentėjo kentėjo i nusikentė́jo (numirė) .
2. turėti nuostolį, patirti skriaudą: Kai kurie nukentėjusieji tvirtino, kad juos užpuolė vienų vienas juodbarzdis. Baisu pamislyti, kaip aš nukentėjau! Kas čia nukentės netekęs kelių tokių daiktų kaip šitie. Miestelis skaudžiai nukentėjo nuo karo: vienur namai buvo visiškai sudeginti, kitur apgriauti ir pasišiaušę kaip po didelės audros. Mūsų pačių pareiga išrodyti, kiek bus nukentėjęs mūsų kraštas nuo karo. Nuo to tvoros lipimo jo kelnės nukentėjo. Gydytojo reputacija galinti baisiai nukentėti. Per vieną nukenčia dešimt.
3. nutylėti nieko nesakius dėl patirto nemalonumo, skriaudos: Verčiau nukentė́siu, nekaip prasidėsiu bartis, svarčytis. Kantriai nukentė́davo žmonių silpnybes ir nusibodimą.
4. nustygti, išsilaikyti: Kai tokia pagada, žmogus vieto [je] negali nukentėti. Negalėjau nukentėti neprašnekęs.
pakentė́ti
1. truputį (neilgai) kęsti (skausmą ar nemalonumą. ): Nabagas pakentėjo badą, bet veikiai sutiko laimę. Nekas pakentėjus, by tik išgydytų. Gera ant kito nugaros jodinėt, bet pamėgink ant savo kitą pakentėt. Truputį čia pakentėję, ingysite karūną kantrumo. Didelė nelaimė negalėt jokio vargo pakentėt.
2. turėti kantrybės palaukti, kantriam būti: Aš pakentėčiau ir nevalgęs, bet vaikai. Jeigu nori pagauti vėžį, reikia pakentėti, palūkėti ir tik po kurio laiko tylut tylutėliai pakelti keselį. Valgyt možna pakentė́t. Knebinėk čia kožną daiktą, ar nagai nepakenta. Akys mato, ausys girdi, negaliu pakentė́t (bjauru matyti ir girdėti) . Pakentėk mažumą. Pakentėk tavęs neklausantiems (būk kantrus) . Pakentėk man, aš tau vislab užmokėsiu. Pamikentėk (aba pakentėjimą turėk ant manęs), o visa ataduosiu tav.
3. turėti, patirti kiek nuostolio, skriaudos, nukentėti: Kurie mažiaus pakentėjo, greit pasveikėjo.
pérkentėti
1. perkęsti, pergyventi (skausmą, nemalonumą): Tiek baimės ir vargų perkentėjau. Párkentėjau audrą jūro [je] ir grįžau gyvas. Kiek aš perkentėjau!
2. kurį laiką išbūti kenčiant: Visą naktį párkentėjau dėl to danties.
prakentė́ti. kenčiant praleisti: Šią žiemą senalis vos vos prakentė́jo.
prikentė́ti. daug iškentėti: Kiek daug vargo teko jam prikentėti! Ką aš prikentė́jau! Kas rugiapjūtėj pavėsio ieško, tas žiemą prikentės alkio. Kiek su dantimis esu prisikentėjęs! Kiek man teko pergyventi ir prisikentėti! Prisikentėjo ji, oi, kiek prisikentėjo! Prisivargę, prisikentėję per visą šį gyvenimą, numirė.
sukentė́ti
1. kenčiant sulaukti ko: Vai, tu rugeli žiemkentėli, vai, tu kentėjai šaltą žiemelę, ik sukentėjai plieno dalgelę.
2. turėti kantrybės palaukti: Aš nebsukentėjau ir pasakiau.
užkentė́ti.
1. už ką nors atkentėti: Jaunasis drąsuonis savo išdykumą sunkiai užkentėti gaus.
2. apkęsti: Barnių, keikimų teisus žmogus negalia užkentėti. Golius pradėjo padūkusiai neužkentėti Genavaitės. Žmonys gyvena neužkentėdamies.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.