.
pūtė́ti, -ė́ja, -ė́jo.
1. būti paputusiam, pabrinkusiam, patinusiam: O ir visas Alyzo veidas kaip sutino nuo smūgių ir pykčio ašarų, taip ir neatsileido iki šiol, pūtėjo lyg daužytas obuolys – įbrinkęs, įjuodęs, vietomis įmėlęs.
2. ilsėtis: Aš noriu pūtė́ti – vakar labai pavargau. Man einant Antašavon reikia kokie trys kartai pūtė́tis.
atpūtė́ti. pailsėti, atsipūsti: Vieversėli, stok giedoti, biškį prociauninkui leiskie atpūtėti. Truputį atsipūtė́jau, dabar galėsiu toliau pjauti. Tik jau, susimildamas, negerk neatsipūtė́jęs, – tiek bėgai! Sustok aręs, tegul arkliai atsipūtė́ja. Duok arkliui prieš kalną atsipūtė́t. pailsinti: Neleidž mumis pasilsėt, nei rankelių atpūtėt.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.