atrūkti

.
rū̃kti, -sta, -o.

1. eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj. Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta. Iš kaminų dūmai rūko. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai. Valgo – net dūmai rū̃ksta. Be šūvio dūmai nerūksta. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta. Kur dega, tę ir rū̃ksta. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra. leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta. O ta kuknė rū̃ksta, vot y [ra] bėda. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų. Ans. apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį. Vienas galas dega (žiba), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) . Vienas galas rūksta, kitas dūksta. Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta.

2. būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios.

3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta. Šiandie labai rū̃ko. Visas kelias rūkte rūko. | Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo [ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta. žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų],
kap rū̃ksta ėgliai.

4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi. Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Davė pipirų, kad net kailis rūko. Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! | Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) .

5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse. I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) .

6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta. Rūksta juodas pūdymas.

7. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Kurgi tu rūkstì?! Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis. tų avių nesudraskė. Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius. O jautis kaip viesulas tik rūksta. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją. Kiškis rūksta miškan pasikaišęs. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo. Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta.
dùlkės rū̃ksta. Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta.
pãdai (kùdlos.
kul̃nys.
) rū̃ksta. Riša rugius, net padai rūksta. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai.
kad velniaĩ rū̃ko (rū̃ks) . Davė, ka velniaĩ rū̃ko (smarkiai lijo) . Gausi teip, ka velniaĩ rū̃ks!
vìskas (víen, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vìskas rū̃ksta. Dainuodavom, kad vìskas rū̃kdavo. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko víen. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta víen tik. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų!
aprū̃kti.

1. apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko. Aprū̃kę sienos tos. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo [ja],
ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida. Aprū̃ko kai gavėnas. Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba.

2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko.

3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo.
atrū̃kti.

1. atslinkti. Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis.

2. ateiti . atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis. Oi, kad atrūksta debesys!

3. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis. Kap regi atrū̃ko. Atrūko namo baltas kai drobė. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji. Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta.
įrū̃kti.

1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo. Inrū̃kę, dūmai pirkioj. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant].

2. aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas. Mergele, tu juoda, inrū̃kus. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt. Lubos aukštai įrūkusios. įjuosti: Tas. kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs.

3. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis.

4. įsidegti: Įrū̃kti gerai. Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus.

5. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkaĩ.

6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm.
išrū̃kti.

1. išsiskirstyti, išeiti. Visi dūmai iš trobos išrū̃ko. Dūmai išrūko pro langelį. Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų. Išsirūks pečius (išeis dūmai) .

2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų.

3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos.

4. būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums.

5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant. Net man akys išrū̃ko. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks.

6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau.

7. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti.

8. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso. Išrū̃ko, nebėr ne balso. Išrū̃ko numie to [je] minuto [je],
kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė [ra]. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko. Taip jai. išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko. Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas. Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal. | Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios.
iš galvõs išrū̃kti. užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs. Viskas išrūko iš galvos. Išrūks tie niekai iš galvos. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos.
nurū̃kti.

1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi.

2. išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus.

3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs. Mišeikaitė. nūrū̃ko. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė. Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio!

4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim.

5. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai. Net man visi miegai nurūko. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) .

6. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo.

7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas.

8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko.

9. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus. Nurū̃ko po šimts pypkių. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom. Kiškis per laukus nurūko. Kaip viesulas nurūko. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko. Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko. Automobilis nurūko vieškeliu. Kaip vėjas nurūksta gaziukas. Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) . Šimtas namelių per lauką nurū̃ko.

10. nueiti. Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo.
dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti

1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko. Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę.

2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti. Jo troškimai gali dūmais nurūkti.
parū̃kti.

1. pradėti rūkti. Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis. Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis. kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta. kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko. apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko. Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko.

2. kiek pabūti dūmuose, aprūkti. Parūkusi mėsa karti.

3. pakilti. sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo.

4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką. Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais.

5. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai. Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas. seniai jau būt parūkęs.

6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo.

7. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko.
dū́mais parū̃kti

1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! Mano namai Veisiejuose dūmais parūko. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies.

2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko.
parrū̃kti. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo. Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko.
pérrūkti.

1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks.

2. per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda.
prarū̃kti.

1. dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka. Nieko, greit prarū̃ks. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko.

2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis. Pro mus titai prarū̃ko. Takeliu vaikų būrelis prarūko.
dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum!
prirū̃kti.

1. prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų. Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs.

2. apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos]. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę.

3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas]. Prirū̃ko galva nuo to nešimo. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn.
surū̃kti.

1. apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę. Senas žmogus, surūkęs kap smertis. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę. Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę. Surū̃ko lyg pečiaus kakta. Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs.

2. rūkstant susirinkti, susitelkti. Surūks visi dūmai pri vieno lango. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė.

3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių.

4. išrūkti. Jau bus lašiniai surū̃kę. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau.

5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš. Kad tu surū̃ktum su savo darbu! Kad tu surūktum, negut mane prigavęs!

6. sukilti. imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos.

7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados.

8. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios. greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą.
užrū̃kti.

1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko. pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs. Rankos ažurū̃kę.

2. prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti.

3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra.

4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko.

5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko.

6. ateiti . Bėkim, bo lietus užrū̃ksta. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?!

7. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus. Katinas užrū̃ko ant trobos.
ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę. Nereikia ažrū̃kusioms akìms būtie, i pati paregėsi.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'atrukti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>rū̃kti, </b>-sta, -o. <br/>1. <span class="explanation">eiti, kilti dūmams: </span> Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj. Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta. Iš kaminų dūmai rūko. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai. Valgo – net dūmai rū̃ksta. Be šūvio dūmai nerūksta. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta. Kur dega, tę ir rū̃ksta. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra. <span class="explanation">leisti dūmus: </span> Lempelė rū̃ksta. O ta kuknė rū̃ksta, vot y [ra] bėda. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų. Ans. apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį. Vienas galas dega (žiba), kitas rū̃ksta <span class="explanation"> (nevykusiai puošiasi) </span>. Vienas galas rūksta, kitas dūksta. Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta. <br/>2. <span class="explanation">būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: </span> Rū̃ksta puodai. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios. <br/>3. <span class="explanation">kilti dulkėms, dulkėti: </span> Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta. Šiandie labai rū̃ko. Visas kelias rūkte rūko. \| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo [ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta. <span class="explanation">žydint skleisti žiedadulkes: </span> An Elenos <span class="explanation"> (gegužės viduryje) </span> sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai. <br/>4. <span class="explanation">lakstyti, sklisti į šalis, kristi</span>. Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas. Kap nuskrendam <span class="explanation"> (nubėgam), </span> tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko. Papilsme <span class="explanation"> (nušausime) </span> vilkus, net kudlos rū̃ks. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Davė pipirų, kad net kailis rūko. Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! \| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina <span class="explanation"> (greitai siuva) </span>. <br/>5. <span class="explanation">būti dulkėse: </span> Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse. I ana te per vakarą rū̃ksta <span class="explanation"> (niekas neveda šokti) </span>. <br/>6. <span class="explanation">garuoti, prakaituoti: </span> Arkliai garuoja, rū̃ksta. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta. Rūksta juodas pūdymas. <br/>7. <span class="explanation">greitai bėgti, važiuoti, skuosti: </span> Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Kurgi tu rūkstì?! Kai ateis, kaip ims pliūšyt <span class="explanation"> (mušti) </span> par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis. tų avių nesudraskė. Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius. O jautis kaip viesulas tik rūksta. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją. Kiškis rūksta miškan pasikaišęs. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo. Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta. <br/><b> dùlkės rū̃ksta</b>. Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta. <br/><b>pãdai (kùdlos</b>. <br/><b>kul̃nys</b>. <br/><b>) rū̃ksta</b>. Riša rugius, net padai rūksta. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta. <br/><b>rū̃ks trū̃ks</b> <span class="explanation">kaip nors, vargais negalais: </span> Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai. <br/><b>kad velniaĩ rū̃ko (rū̃ks) </b>. Davė, ka velniaĩ rū̃ko <span class="explanation"> (smarkiai lijo) </span>. Gausi teip, ka velniaĩ rū̃ks! <br/><b>vìskas (víen, kàd nèt) rū̃ksta</b> <span class="explanation">smarkiai, labai: </span> Kad juodu vaidyjas – vìskas rū̃ksta. Dainuodavom, kad vìskas rū̃kdavo. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko víen. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta víen tik. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! <br/><b>aprū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: </span> Pakrautė aprūkusi suodėmis. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko. Aprū̃kę sienos tos. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo [ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida. Aprū̃ko kai gavėnas. Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba. <br/>2. <span class="explanation">apdulkėti: </span> </span> </span> Kol atejau, tai net batai aprū̃ko. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko. <br/>3. <span class="explanation">apsitraukti rūku: </span> Dangus aprūko ir lyti pradėjo. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo. <br/><b>atrū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">atslinkti</span>. Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis. <br/>2. <span class="explanation">ateiti</span> </span>. <span class="explanation">atlyti: </span> Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis. Oi, kad atrūksta debesys! <br/>3. <span class="explanation">greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: </span> Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis. Kap regi atrū̃ko. Atrūko namo baltas kai drobė. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji. Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta. <br/><b>įrū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">prisirinkti dūmų, prirūkti: </span> Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo. Inrū̃kę, dūmai pirkioj. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant]. <br/>2. <span class="explanation">aprūkti, apdūmuoti: </span> Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas. Mergele, tu juoda, inrū̃kus. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt. Lubos aukštai įrūkusios. <span class="explanation">įjuosti: </span> Tas. kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs. <br/>3. <span class="explanation">pradėti smarkiai rūkti: </span> Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis. <br/>4. <span class="explanation">įsidegti: </span> Įrū̃kti gerai. Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus. <br/>5. <span class="explanation">įbėgti: </span> Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkaĩ. <br/>6. <span class="explanation">suplukti, sušilti: </span> Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm. <br/><b>išrū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">išsiskirstyti, išeiti</span>. Visi dūmai iš trobos išrū̃ko. Dūmai išrūko pro langelį. Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų. Išsirūks pečius <span class="explanation"> (išeis dūmai) </span>. <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką rūkti, leisti dūmus: </span> Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų. <br/>3. <span class="explanation">sudegus dūmais išeiti: </span> Kiek turto dūmais išrū̃ksta! Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos. <br/>4. <span class="explanation">būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: </span> Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums. <br/>5. <span class="explanation">nuo dūmų sugesti: </span> Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant. Net man akys išrū̃ko. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks. <br/>6. <span class="explanation">apdulkėti: </span> </span> </span> Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau. <br/>7. <span class="explanation">praeiti, išsisklaidyti, dingti: </span> Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti. <br/>8. <span class="explanation">greitai išbėgti, išvažiuoti: </span> Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso. Išrū̃ko, nebėr ne balso. Išrū̃ko numie to [je] minuto [je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto. Su maža dienele <span class="explanation"> (vos praaušus) </span> išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė [ra]. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko. Taip jai. išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko. Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas. Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal. \| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios. <br/><b> iš galvõs išrū̃kti</b>. <span class="explanation">užsimiršti: </span> Išrū̃ko iš galvõs pasakos. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs. Viskas išrūko iš galvos. Išrūks tie niekai iš galvos. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos. <br/><b>nurū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: </span> Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi. <br/>2. išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus. <br/>3. <span class="explanation">sudegti: </span> </span> </span> </span> Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs. Mišeikaitė. nūrū̃ko. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė. Kad ta <span class="explanation"> (tavo) </span> šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! <br/>4. <span class="explanation">rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: </span> Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim. <br/>5. <span class="explanation">praeiti, dingti: </span> Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai. Net man visi miegai nurūko. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę <span class="explanation"> (būtume nusigyvenę) </span>. <br/>6. <span class="explanation">tolyn nulėkti, nukristi: </span> Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo. <br/>7. <span class="explanation">apdulkėti: </span> </span> </span> Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas. <br/>8. <span class="explanation">dulkėms pakilti, sudulkėti: </span> Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko. <br/>9. <span class="explanation">greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: </span> Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus. Nurū̃ko po šimts pypkių. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko. Mes bėgini <span class="explanation"> (tekini) </span> su žąsim i nurū̃kom. Kiškis per laukus nurūko. Kaip viesulas nurūko. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko. Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko. Automobilis nurūko vieškeliu. Kaip vėjas nurūksta gaziukas. Nurūko, kur kaminus krečia <span class="explanation"> (išmetė iš darbo) </span>. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko. <br/>10. <span class="explanation">nueiti</span>. Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo. <br/><b> dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti</b><br/>1. <span class="explanation">sudegti: </span> </span> </span> </span> Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko. Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę. <br/>2. <span class="explanation">nepasisekti: </span> Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti. Jo troškimai gali dūmais nurūkti. <br/><b>parū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pradėti rūkti</span>. Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis. Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis. <span class="explanation">kiek leisti dūmus: </span> Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta. <span class="explanation">kiek prieiti, patekti dūmų: </span> Gal iš žertuvės gryčion parūko. <span class="explanation">apsinešti dūmais: </span> Mėlynas dangus dūmais parūko. Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko. <br/>2. <span class="explanation">kiek pabūti dūmuose, aprūkti</span>. Parūkusi mėsa karti. <br/>3. <span class="explanation">pakilti</span>. <span class="explanation">sudulkti: </span> Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo. <br/>4. <span class="explanation">pasklisti, pabirti: </span> Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką. Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais. <br/>5. <span class="explanation">dingti, išnykti: </span> Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai. Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas. seniai jau būt parūkęs. <br/>6. <span class="explanation">smulkiai palyti: </span> Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo. <br/>7. <span class="explanation">greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: </span> Parūko padulko [vilkas] per balas! Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko. <br/><b> dū́mais parū̃kti</b><br/>1. <span class="explanation">sudegti: </span> </span> </span> </span> Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! Mano namai Veisiejuose dūmais parūko. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies. <br/>2. <span class="explanation">išnykti: </span> Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko. <br/><b>parrū̃kti</b>. <span class="explanation">greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: </span> Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo. Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko. <br/><b>pérrūkti</b>. <br/>1. <span class="explanation">nustoti rūkti: </span> Lauk, kol dūmai párrūks. <br/>2. <span class="explanation">per daug įrūkti: </span> Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda. <br/><b>prarū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: </span> Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka. Nieko, greit prarū̃ks. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko. <br/>2. <span class="explanation">greitai prabėgti, pravažiuoti: </span> Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis. Pro mus titai prarū̃ko. Takeliu vaikų būrelis prarūko. <br/><b> dū́mais prarū̃kti</b> <span class="explanation">sudegti: </span> </span> </span> </span> Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! <br/><b>prirū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">prieiti, prisirinkti dūmų: </span> Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų. Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs. <br/>2. <span class="explanation">apsitraukti suodžiais: </span> Greit prirūksta kaminėlis [lempos]. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai <span class="explanation"> (atsargiai), </span> ba labai prirū̃kę. <br/>3. <span class="explanation">pridulkėti: </span> Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas]. Prirū̃ko galva nuo to nešimo. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn. <br/><b>surū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">apjuodyti nuo dūmų: </span> Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę. Senas žmogus, surūkęs kap smertis. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę. Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę. Surū̃ko lyg pečiaus kakta. Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs. <br/>2. <span class="explanation">rūkstant susirinkti, susitelkti</span>. Surūks visi dūmai pri vieno lango. Surū̃ko dūmai pri vieno lango <span class="explanation"> (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), </span> i nubaudė. <br/>3. <span class="explanation">imti rūkti: </span> </span> Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių. <br/>4. <span class="explanation">išrūkti</span>. Jau bus lašiniai surū̃kę. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau. <br/>5. <span class="explanation">rūkstant sudegti: </span> Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš. Kad tu surū̃ktum su savo darbu! Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! <br/>6. <span class="explanation">sukilti</span>. <span class="explanation">imti dulkėti, sudulkėti: </span> Kad movė, dulkės tik surū̃ko. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos. <br/>7. <span class="explanation">aptraukti rūku, migla: </span> Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados. <br/>8. <span class="explanation">greitai subėgti, sueiti: </span> Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios. <span class="explanation">greitai kur atsidurti, būti padėtam: </span> Kai gerai apsisukom <span class="explanation"> (padirbėjome), </span> tuo viskas surū̃ko <span class="explanation"> (sukrauta) </span> į kamarą. <br/><b>užrū̃kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: </span> Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko. <span class="explanation">pasidaryti nešvariam, pajuosti: </span> Išsivelėk <span class="explanation"> (išsiplauk) </span> bliūdą – ažrūkęs. Rankos ažurū̃kę. <br/>2. <span class="explanation">prisipildyti dūmų: </span> Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti. <br/>3. <span class="explanation">imti rūkti: </span> </span> Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra. <br/>4. <span class="explanation">uždulkėti, užkristi dulkėmis: </span> Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko. <br/>5. <span class="explanation">pradėti smulkiai lyti, migloti: </span> Lietus vėl užrū̃ko. <br/>6. <span class="explanation">ateiti</span> </span>. Bėkim, bo lietus užrū̃ksta. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! <br/>7. <span class="explanation">greitai užbėgti (už ko ar ant ko): </span> Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus. Katinas užrū̃ko ant trobos. <br/><b> ãkys užrū̃kusios</b> <span class="explanation">nepastabus, nevikrus: </span> Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę. Nereikia ažrū̃kusioms akìms būtie, i pati paregėsi.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.