atskalambyti
skalam̃byti, -ija (-yja), -ijo (-yjo).
1. daužyti, kad skambėtų: Ką jis ten taip skalam̃byja? skambinti: Nė neužtrauk tą laikrodį – ką jis čia be reikalo skalam̃bija.
2. mušti, daužyti: Šonus jam ėmė skalam̃byti.
3. godžiai lakti, srėbti, gerti: Skalam̃biju pieną, t. y. valgau, ėdu daug. Skalam̃byja vaikas pieną, ir gana. Skalam̃bija barščius, kaip tris dienas neėdęs. Šuo paplavas skalam̃bija.
4. daug ir nereikalingai šnekėti, plepėti: Beskalam̃bijant kaip tau liežuvis nesuplyšo! Ką čia skalam̃biji dabar! Paimsiu nesiklausus kokį daiktą, tai paskui skalam̃bysi.
5. garsiai loti: Ko tas šuo teip skalam̃by [ja] ?
liežùviais (varpaĩs) skalam̃byti skleisti kalbas: Žinojo – ne vien Kriauna, visos kaimo bobos varpais skalambija: Andrius sutvarkė mergą ir neima. Mergos tik dantis rodyt ir liežuviais lyg pakulinėmis mazgotėmis skalambyt.
apskalam̃byti.
1. apmušti, apdaužyti: Susitikęs kada apskalam̃bysiu antausius, tai bus meluot! Ar nori, kad tau šonus apskalam̃byčiau!
2. išplepėti visiems, ištaukšti: Apskalam̃bys tos bobos, kaip varpais apskambins.
atskalam̃byti. atmušti, atidaužyti: Kad aš tau atskalam̃bysiu antausius, tai žinosi.
išskalam̃byti.
1. godžiai išsrėbti, išgerti: Ot ėdrumas – viską išskalam̃bijo, nė lašo nepaliko! Visą bliūdą ir išskalam̃byjai.
2. išplepėti, ištaukšti: Tas brolis tuojau išgrūdo jį pro duris ir išskalambijo visur apie šį įvykį.
paskalam̃byti. pašūkauti, paklykauti, paolioti (medžiojant): Tegu paolioja, tegu paskalambija varovai po šabakštynus.
praskalam̃byti. pramušti, pradaužti: Nepraskalam̃byk kam galvos. Traukis į šoną, galvą praskalam̃bysiu!. Jau tu prasiskalam̃bijai kaktą.
priskalam̃byti. godžiai prisrėbti, prigerti: Priskalam̃byjai sriubos, ir užteks. Prisiskalam̃bijęs barščių, mažai ką padirbsi.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.