atūkčioti
ū́kčioti, -ioja, -iojo. ūkčióti, -iója, -iójo. ūkti.
1. protarpiais ūkti. Zuikiai ū́kčioja. Vaikštinėdamas apuokas rėkia, išpūtęs pagurklį, siaubingai ūkčioja, lyg velnią pamėgdžiodamas. Miške tyla, mėnulis pasislėpė už balto debesėlio, tik kažkur netoli ūkčiojo pelėda.
2. ūksėti, šūkauti: Kas čia ū́kčio [ja],
gal kas miške paklydo? Da pusės branduolo [riešutų] nėr, ė jau vaikai kirtimuos ū́kčioja. Tada [tėvas] pradėjo ū́kčioti, kad jis. atsilieptų. Kauliniais pirštais įsikabino į statinės kraštą, stenėjo ir ūkčiojo: „Uk uk uk uk“. Ko dabar ūkčioji kaip girio [je] ?! Neūkčiok pamiškė [je],
kol vilkas miške tebėra. Jis ėjo priekyje ir vis šūkaliojo ir su kažkuo ūkčiojosi skambiu balsu.
3. dejuoti, verkti: Močiutė ūkčiója skausmingai. Klimas, iš skausmo ūkčiodamas, šiaip taip kilstelėjo, pažvelgė pro langą ir susikeikė.
4. gausti, švilpti, aidėti: Girdėjau: ir ū́kčio [ja],
i dainiuo [ja],
i medžius pjauna. Kažkur visai netoliese ūkčiojo garvežiai. Vis silpniau ūkčiojo patrankos. Birbynė linksmiau ūkčioja, šėlsta šokėjai.
atū́kčioti. ataidėti, atsklisti: Atūkčioja aidas per žilą paklonę.
nuū́kčioti. ūkčiojant nujoti: Puhalskiui padavė žirgą ir jis, šastelėjęs ant jo, nuūkčiojo.
paū́kčioti.
1. kiek ūkauti.
2. pašūkčioti: Da paū́kčiok, maž atsišauks.
3. padejuoti: O užtenka tik stabtelti minutei, ir žmonės krinta ir pasiūkčiodami knarkia sniege.
4. pagausti: Vėl kaukia gūdžiai pasiūkčiodama kuliamoji.
praū́kčioti. kurį laiką šūkauti: Daug dienų praūkčiota, prašvilpauta.
suū́kčioti.
1. suūbauti: Netoliese suūkčiojo apuokas.
2. ūkčiojimu pašaukti: Aš tik kelis kartus suūkčiojau, ir jis išgirdo. Skraidžiojo kaip pakliuvo nuolat rūpestingai susiūkčiodami.
3. suūksėti, sušukti: Visas pulkas [kareivių] suūkčiojo ir nusikvatojo.
4. sudejuoti: Audronę pradėjo raižyti tokie skausmai, kad ji nesavu balsu suūkčiojo, suaičiojo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.