aukštai|čiai dgs.
1. lingv. didžioji lietuvių dalis, gyvenanti į rytus nuo linijos Vegeriai-Raseiniai, į pietus nuo Tauragės-Šilutės ir kalbanti atskira tarme.
2. etnogr. etninė lietuvių grupė
(apima kiek didesnį už rytų aukštaičių tarmės plotą). aukštaitis, aukštaitė dkt. tos tarmės atstovas ar grupės narys.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.