.
balamū̃tas (бaлaмyт, bałamut). kas iš kvailumo, išdykumo ar blogos valios daro ką ne taip, kaip reikia, paikšas, išdykėlis: Ot balamū̃tas – kažin ką šneka. Tikras balamū̃tas: nei pats dirbi, nei kitam duodi. O tu, balamū̃te, kur daužeisi par visą naktį? Tie vaikai, balamū̃tai, nesuklauso, nors pasikark. E, neklausyk balamū̃to, anas daug gražiai pliauškia, bet tyko tavęs apgaut. O jo dumčius daug kalba, toks jau balamū̃tas. Tas bernelis balamūtas, jis nuskynė žalias rūtas. Ir ateina bernelis, tas balamūtėlis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.