belaĩmis, -ė. beláimis. kuris neturi laimės; nelaimingas: Kurs laimos neturi, tas belaimis. Pagėdintas belaimis bus. Vargulis, rudis, rudulis belaimis. Jei aš pas tave klėtelėj gyventau, tave bernelį keiktau, kaip savo belaimę buitelę.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.