bestõgis, -ė. bestógis.
1. kas neturi stogo, kieno kiauri stogai: To bestógio viskas supuvę, visur varva, bėga. Senovės lietuvių žinyčios bestogės, idant saulės gaiviną spinduliai galėtų. įeiti.
2. kas be pastogės: Tokie bestogiai šunes virsta į puslaukinius ir pasidaro pavojingi pačiam žmogui.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.