.
biẽlyti, -ija, -ijo (бялiц).
1. lupti (odą): Tėvas aviną biẽlija.
2. plikai kirpti, skusti: Bielija galvą (kaklą).
3. baltinti: Gryčią biẽlija.
óžį (óžius) biẽlyti. vemti: Negerk, kad nereiktų óžio biẽlyti.
išbiẽlyti. išbaltinti: Pavadink meistrą, kad išbiẽlytų kambarį. Ant išbielytos sienos.
káilį išbiẽlyti primušti, prilupti: Palauk, aš tau išbiẽlysiu káilį.
nubiẽlyti.
1. nulupti: Tuojaus medžio žievę nubielijo. Jis sugauto šeško kailiuką nubiẽlijo.
2. išbaltinti: Nubiẽlijo pečių, kur buvo suodina.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.