braukė́jas, -a. -à. braukė̃jas, -à.
1. kas bruka, braukia (plūkia) išmintus linus, brukėjas, plūkėjas: Nu ir gera braukėjà iš Agatos – linai tik blìzga, ir pakulų nedaug. Vieni braukė́jai (braukėjaĩ), o braukė́jos (braukėjõs) nei vienos. Taip šį metą negal gauti braukėjų̃ linams braukti.
2. kas braukia linų galvas nuo nurautų linų, šukuotojas: Koks ten iš jo braukė́jas – perdien kapą linų tepribraukė!
3. linų mynėjas (ppr. moteris): Menka iš jos braukėjà, pirmi metai mina. Aštuoni laužėjaĩ ir devynios braukė́jos. Vieno [je] pusė [je] [šiekšto] liūb būs laužėjas, antro [je] – braukė́jas. Kur braukė́jos dingo, pradėsim mint.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.