čė̃koti, -oja, -ojo, čekóti, -ója, -ójo
1. kapoti: Pelės grūdus aruode čė̃koja. | Kopūstus čekóti.
2. valgyti ar ėsti nenoromis, čeksint: Nei valgai, nei nieko, tik čė̃koji. Eik nuo stalo nečė̃kojęs! Čė̃koja kaip katė pelę.
3. tyčiotis: Nesičė̃kok iš gyvulio: iš jo gyveni.
apsičė̃koti apsiterlioti valgant: Apsičekójęs, užužandžiai apgleivėję.
iščė̃koti.
1. išėsti: Te poniškas šuva: iščė̃kojo bulbas ir paliko, mat poprastas ėdelas.
2. išplūsti: Visaip iščekójo, ir daryk tu jai ką! išjuokti, išsityčioti: Išsičėkoja visaip.
pričė̃koti.
1. priterlioti: Paršeliam neverta grūdų duoti, jie tik pričė̃koja ir palieka.
2. pasityčioti: Ant numirėlio kūno visaip prisičėkota.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.