čẽpčius (czepiec, чэпeц). čèpčius.
1. ištekėjusių moterų seniau nešiota kepuraitė: Kasdieninės kepurėlės, vadinamos čepčiukais, čepčiais arba koptūrėliais, buvo mezgamos kabliuku arba pinamos iš baltų lininių, pirktinių vilnonių ar medvilninių siūlų. Jaunamartei pirmaryčiu ant čepčiaus raudoną uždeda gobtūrą aksomo arba štopo. Mūsų senė dar čẽpčių nešioja. Toj yra ženota, žiūrėk – čẽpčių nešioja. Motulė be savo čẽpčiaus kojos iš namų nekelia. šiaip kokia kepurė be snapelio: Užsidėjęs su tokiu čèpčium – visai netinka.
2. toks galvos aprišalas, nuometas: Ir apjuosė juos juosta, ir užrišo jiemus čepčius.
3. susinarplioję siūlai; susivėlę plaukai, vilnos: Taip sutaršė vaikai siūlus, kad vieni čẽpčiai pasidarė. Jo plaukai susivėlę kaip čẽpčius, negalima nė išdraskyt. Vilnose rasta pelių, tai kad suduota čẽpčiais, sunku bus ir iškaršt. Ir menkoj saulės kaitroj įdžius molis kaip čẽpčius. Kad sudygo – kaip čẽpčius (labai tankiai) .
4. taukai ant pilvo, taukinė: Šiemet riebios avys – čẽpčius kaip įsnauja. Čepčiaus plėvė (Omentum majus).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.