x
dū́kauti, -auja, -avo.
1. tarpais imti dūkti, kvailioti: Galvon kažin kas metėsi, ir ėmė dūkaut.
2. dūkti, siausti: No, no! dūkauk tu. Atiduosiu į mokyklą, – išdirbs tau kailį! Klaikiai dūkauja potvynių vilnys. Kad ir bangos geidulių ten dūkauja, jis stovi drūtai ir nekruta.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.