x
dunzgė́ti, dùnzga (duñzga), -ė́jo. dundėti, bildėti: Važiuojant dùnzga. Gurbe tartum kas duñzga. Jojau per kiemelį, kiemelis dunzgė́jo. Po kojelių žemė dunzgė́jo. Už durų viduje dunzgėjo mašinos. O kad aš audžiau plonas drobeles, vis staklužės dunzgė́jo.
nudunzgė́ti. su dunzgesiu nubėgti: Veizolus išspranginęs iš baimės nudunzgėjo pragaran atsigauti.
sudunzgė́ti. imti dunzgėti: Dvaružis sudunzgėjo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.