dūžyti

.
dū̃žyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) (durzyć)

1. kvaršinti, krimsti: Nedū̃žyk tu man galvos, aš ir be to turiu rūpesčių. Dū̃žijo galvą, kol nupirko. Ką čia dūžytis, ką čia verkti: mirė ir nebeprikelsi.

2. kamuotis, vargti; . dušytis: Slūžyju, dūžyju ir pelnau. Slūžyjau, dūžyjau pas poną, ma [n] ponelis davė gaidelį. Gal jau ar teliuosis karvė, tiek dūžijasi, kad net baisu žiūrėt.
išdū̃žyti. iškvaršinti, iškamuoti: Visokių klapatų galva išdūžyta – kur neini, te pamiršti.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>dū̃žyti, </b>-ija (-yja), -ijo (-yjo) (durzyć) <br/>1. <span class="explanation">kvaršinti, krimsti: </span> Nedū̃žyk tu man galvos, aš ir be to turiu rūpesčių. Dū̃žijo galvą, kol nupirko. Ką čia dūžytis, ką čia verkti: mirė ir nebeprikelsi. <br/>2. <span class="explanation">kamuotis, vargti; </span>. dušytis: Slūžyju, dūžyju ir pelnau. Slūžyjau, dūžyjau pas poną, ma [n] ponelis davė gaidelį. Gal jau ar teliuosis karvė, tiek dūžijasi, kad net baisu žiūrėt. <br/><b>išdū̃žyti</b>. <span class="explanation">iškvaršinti, iškamuoti: </span> Visokių klapatų galva išdūžyta – kur neini, te pamiršti.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.