dzìndra (dzyndra). dzindrà.
1. kalamos raudonai įkaitintos geležies kibirkštis; geležies pjuvena, atšaiža: Užgesus kibirkštė – tai dzìndra. Jai tokia dzìndra į akį įkrito. Kai kalvis raudoną geležį kala, dzìndros lekia. Kai dėjau priekalan, tai dzindros ištiško. Minkšta geležis, eina dzìndros nuo pjūklo. Sprogus granatai dziñdros pasipylė į visas puses. Dziñdros lakioja.
2. sudegęs kalvėje geležies gabalas; kalvės žaizdre sudegusių ir supuolusių anglių gabalas, nuodega, šlako gabalas, gargažė: Iš kalvės par langą išmeta dzìndras, kurios pasidaro iš sudegintos gelžies. Kamine yra dzindrų. Kapčiuosna dedam dziñdrų. Versk dzindràs pagal sieną.
3. sukietėjęs daiktas: Jau tos plutos visai į dzìndrą pavirto. Žemė sugulus ir kieta kap dzindrà.
dzìndromis (ant dzìndrų) nueĩti (eĩti) niekais, vėjais virsti: Teip i nuė̃jo gyvenimas dzìndrom. Jo visas darbas dzìndrom nuė̃jo. Jų visi vaikai nuė̃jo ant dzìndrų. Nuė̃jo ant dzìndrų i da eĩna ant dzìndrų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.