džiùgti, džiuñga (džiū̃gsta), -o. imti džiaugtis.
nudžiùgti. pasidaryti linksmam, džiugiam: Nudžiugo močiulei širdelė. Susitikę labai nudžiugome. Išgirdęs tai visas džiugtè nudžiùgo. Ir Hektoras džiugo nudžiugo išgirdęs. Nudžiugo lyg geležtukę radęs. Nudžiugęs kaip žirgą dovanotas. Nusidžiùgo žmogelis. Nusidžiùgo tas kipšelis, kad nematomas yra. Jonukas, perskaitęs pinigus, nusidžiugo.
pradžiùgti. pradėti džiaugtis: Motina, pamačiusi, kad čia ne smiltis, o miltai, labai pradžiugo. Jei gausi geras dovanas, džiugte pradžiùgsi. Visa žemė linksmai pradžiugo. Pažino poną savo ir pradžiugo juo. Pradžiugo labai didžiu džiaugsmu. Pradžiùgo kap vaikas. Aš baisiai prasidžiugaũ jį pamačius. Tas vyras prasidžiùgęs. Gavęs kokią nors dovaną, vis tiek prasidžiunga žmogus. Aš prasidžiugau išvydęs tus turtus mūsų kalbos. Motyna, pamačiusi seniai beregėtą sūnų, didžiai prasidžiugo. Ir svietas tavo prasidžiugs tavimi. Prasidžiugau iš to, ką munie pasakė. Prasidžiugo tada pasiuntiniai. Pradžiugos širdis mano.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.