x
eter|is
1. senovės graikų mitologijoje - viršutinis skaidriausias oro sluoksnis, dievų buveinė.
2. knyg. oro erdvė - radijo bangų sklidimo terpė: eteryje - nauja daina. Eiti į eterį, priimti iš eterio,
perduoti į eterį.
3. fiz., fil. istor. tariamoji tarpinė aplinka, pripildanti pasaulio erdvę ir tarpus tarp medžiagos dalelyčių.
4. chem. labai lakus, stipraus kvapo skystis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.