.
gė́velis (Gevel, Giebel). gėvelỹs.
1. statusis stogo galas, skliautai: Gė́velį apkalė lentoms. Stogas su stačiu gė́veliu.
2. dvi sukaltos kartelės, kurios žargdinamos ant kraiko, kad vėjas nedraskytų, žirglys, žirgelis, žirglelis: Su gė́veliais kartį ant šelmens prispaudžia, kad vėjis nenuneštų spalių. Krisdamas gėvelỹs da galvą praskels. Vėjas numetė nuo stogo gė́velį. Šiaudų ant stogo nebuvo, tik gė́veliai riogsojo. Toks vėjas pakilo, kad ir gėveliaĩ nuo stogo nulakstė. Iš šitų lotukių bus gražių gė́velių. Neuždėjai gėvelių̃, tai ir nudraskė vėjas kraigą. Gė́velius nuo stogo nukūreno. Senis išdžiūvęs kaip gė́velis.
3. liesas žmogus ar gyvulys; menkos sveikatos žmogus: Jis jau toks gėvelys visą laiką buvo. Kito tokio gėvelio dar nemačiau.
4. puskvailis, išsižiojėlis: Toks gė́velis tas jų vaikas, kad nė duonos pagrąžyt nemoka.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.