.
kirbė́ti, kìrba, -ė́jo.
1. judėti, krutėti; virpėti: Dar vikriau kirba jo pirštai dvieilės armonikos klaviatūra. Visuomet jo akys blizgėjo ir kirbėjo kaip maži klevo vabaliukai. Kūdikis kirbėjo savo rankutėmis ir kojytėmis. Pelė užkrito už nugaros ir pradėjo kirbė́ti. Žiūrėk – kas ten kirba vandeny, bene žuvis? Rankos pailsusios kìrba. Vištuitis kìrba kiaušyje. Ne visiškai šuo parkando katę, dar kìrba, žymu dar gyvastis. Kirbė̃s širdis anos, kad vis atmins apie mane. Jos tik kirba pirštai vogt. Kìrba ano nagai ką užgauti ar ką sugadinti. Maža avutė, kirba uodegutė. Levas iš džiaugsmo uodegos negalėjo nutūrėti, kad nekirbėtų. Ko kìrbi kaip utėlė po šašą? Gerklė man kìrba, kaip su nagais knibena.
2. knibždėti, mirgėti: Danguje kirbėjo žvaigždės. Miesto gatvės kirbėjo žmonių. Laukūse pjovėjų kirbė́te kìrba. Šiene vabalai kirbė́te kìrba. Kasa kirmenų susipynusių kìrba, t. y. kruta. Kìrba virbždynas kirmių.
liežùvis kìrba daug šneka: Vienas tik Stankus niekuomet nenuvargęs, o labiausiai jo liežuvis kirbėjo.
iškirbė́ti. visą laiką išbūti kirbant. .
sukirbė́ti. pradėti judėti, sujudėti: Tik sukirbėjo gyvatė ir šlumšt į samanas. Kaži kas pri kojos sukirbė́jo.
liežùvis sukirbė́jo pradėjo daug šnekėti: Pratuštėjo bliūdai, o sukirbėjo svečių liežuviai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.