kiūtinė́ti, -ė́ja, -ė́jo. kiū̃tinėti, -ėja, -ėjo. kiūtinti: Kad ir sirgdamas, kiūtinė́jau, ir gana, apie namus. Kiūtinė́ja po pakraščius. Vakar dar kiūtinė́jo, o šiandien tvakso lovo [je],
ir gana. Mačiau, aplink tvartus kiūtinėja. Ana vis apie kiaules kiūtinė́ja. Kurgi dabar, dėde, kiūtinėji?! Ėras užtautęs, nasrai užšalę, tik kiūtinė́ [ja]. Senis kiūtinė́ [ja] aplei savo liuobą, ruoštą patvoriais, pakraščiais. Sirgo ans daugiau kai du mėnesius, bet dabar vėl kiūtinėja.
apkiūtinė́ti.
1. kiūtinėti apie ką: Senis apkiūtinė́ [ja] apie ūkį.
2. kiūtinėjant apsiruošti: Motina a negali apkiūtinė́t: valgyt išvirt, apšluot?
iškiūtinė́ti. kurį laiką kiūtinėti: Kitas sveikiausias iškiūtinė́ja visą amželį.
pakiūtinė́ti. kiek kiūtinėti: Ale i da mat pakiūtinė́ji, vaikščioji?! Pakiūtinė́jęs sugrįžta.
prakiūtinė́ti. ramiai, pamažu kurį laiką pravaikštinėti: Po pusryčių kai išeina parugėn, tai ir prakiūtinėja lig vakaro.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.