kler̃kti, -ia, -ė
1. plerpti, parpti. Špūlė kler̃kia bėgdama, kaip verpia. Armonika pagedo – pradėjo kler̃kti. Nekokie jie muzikantai: visų dūdos jau kler̃kia. Sudužęs varpas nebeskamba, bet tik kler̃kia. Jau girdis klerkia, tai jau pradėjo kulti. Išgveręs kalavartas pradėjo kler̃kt. Kieno čia taip ratai kler̃kia?
kler̃kiančiai. Išgirdo už nugaros kažką klerkiančiai kosint.
2. karkti, kvarkti, krykti. Antys klerkė. Vištos klerkia kaip kokios bjaurybės. Jau višta tik kler̃kia, turbūt perės.
3. garsiai gadinti orą: Pusalkis šnypščia, o priėdęs kler̃kia.
4. niekus kalbėti: Ką tu čia klerkì, vely tylėtum!
5. verkti, rėkti: Ko klerkì, ar neprivalgei? Ko tu dabar klerkì?
iškler̃kti, -ia, ìšklerkė.
1. pajėgti klerkti, parpti: Tavo armonika jau nėko nebeìšklerka.
2. išgverti, išklerti: Kad tu toks iškler̃kęs esi, kaip sena merga.
nukler̃kti, -ia, nùklerkė. klerkiant nuvažiuoti, nudardėti: Kas ten per kiemą nùklerkė?
susikler̃kti, -ia, susìklerkė. tuštinantis apsiteršti.
užkler̃kti, -ia, ùžklerkė.
1. klerkiant užvažiuoti: Kas te ùžklerkė prieš kalną [su motociklu] ?
2. išduoti klerkiamą garsą (ppr. gadinant orą): Kam tu užklerkei, t. y. užsmardinai?
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.