x
.
kluñkti, -ia, -ė. labai prašyti, klūkti: Tol kluñkė, tol kluñkė, iki tikrai pažadėjo duoti. Ėjau ėjau, klunkiaũ klunkiaũ, vos išsiklunkiau. Jis gerą valandą kluñkė, kad pridėčiau maišelį avižų. Užteks kluñkt – vis tiek uogų negausi. Klausinėjos žirgelio, klunkė mano juodbėrio.
iškluñkti, -ia, ìšklunkė. išprašyti klunkiant, išklūkti: Galima buvo apie tai nuog jo ką iškluñkti. Šiaip taip ìšklunkiau iš tėvo kelis rublius. Nuėjus į vyro tėviškę, ji išsikluñkia visko, ko reikia. Išsìklunkiau iš pono žemės ir pasistačiau namiuką.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.