klusčióti, -iója, -iójo
1. klausinėti (nežymiai, atsargiai): Kap buvo toliau? – Antanas klusčiójo, rūpinos. Nei neklusčiok manę, ba vis tiek nesakysiu. Tad meiliai pradedu klusčiot ėjėjus. Milicija klusčios klusčios ir prieis, kas jį užmušė. O kur aš eisiu klusčioti, kad nežinau nei į kurią pusę. Klusčiojo, ką mes šnekėjom. Kam tau tę klusčiotis, kiek kas turi skolos.
2. klausyti po truputį: Kartais ir aš to radijo klusčioju.
apsiklusčióti apsiklausinėti: Apsiklusčiojęs per žmones, užėjo Beniūnuose šiokį tokį arklaitį.
išklusčióti. išklausinėti: Jau išklusčiójau pas visus. Išsiklusčiójo ir tada paleido.
paklusčióti. paklausinėti: Sako, paklusčiõs paklusčiõs ir paleis. Reikė [jo] paklusčiót, kokia ji. Reikės čia prie miesto paklusčioti, gal rasiu. Ot būtai geras, broleli, kad tu tep ir apie mane paklusčiotai. Sustojęs pasiklusčiojau aplinkui.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.