kniauksė́ti, kniáuksi (-ė́ja), -ė́jo. kniáuksėti, -ėja, -ėjo
1. po truputį kniaukti: Išgirdo patvoryj katinėlį liūdnai kniauksint. Katė kniauksi, šaukia kačiukus. Kas ten, ar katė kniáuksėja? Katė kniáuksi apsikandusi pelę dantyse. | Jei kieno nors namuose kniauksi apuokas, tai iš tų namų kas nors mirs. Miau, miau – kniauksi kaip katinėlis. | Koks tę jų giedojimas – tik kniáuksi kap katės, negali nė klausyt. Tarškėjo moteriškė, kažkaip keistai kniauksėdama, lyg alkana katė.
2. niurzgėti, bambėti, neaiškiai ką kalbėti: Tik užkabink jį: kad ima kniauksė́ti po kluongalę! Ne aš būsiu, jeigu jis man dar ilgai čia į ausis kniauksės.
atkniauksė́ti. ateiti kniauksint: Iš ūlyčgalio atkniáuksi jau tas mūsų rėksnys.
iškniauksė́ti. išeiti kniauksint, bambant: Supykęs iškniauksė́jo kelių taisyti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.