iškniubti

kniùbti, knium̃ba, -o.

1. ant kelių parpulti, pulti, kristi: Senelis eidamas kniubo ir vėl kėlėsi. Priversta remtis kojomis, ji. vėl kniubo žemėn. Mano tu karalaitė, po kojų tau kniubsiu. Jau mūs tėvas šiuosmet visai nedrūtas, eina ir knium̃ba. Netoli nuvažiuosi su tokiuo arkliu, kad per ežią žengdamas knium̃ba. Po aržuolu sykį degloji begėdė nukritusių gilių taip daug prisiėdė, kad kniubo ant vietos ir užknarkė garsiai. Arklys knium̃ba eidamas. Arklys knium̃ba, sukniubo ant kelių. Iš graudumo maldõs knium̃ba jis ir žemę bučiuoja. Katrytė neišlaikė pusiausvyros ir kniubo į sofą. O bangos, susiremdamos vienos su kitomis, ošė, tėškė vandenio taškus, kniubo žemyn ir vėl tartum su piktumu kilo.

2. apsikniaubti: Ir užeina jam noras čia pat kniubti ir verkti.

3. linkti, kumpti, svirti: Javai nuo lietaus smarkaus knium̃ba ir sukniùbę guli sublokšti. Tas lankas prieš kalną [vežant] knium̃ba.

4. žemėti: Nuo Ai Petri pajūrio į vakarus kalnai pradėjo kniubti. Anapus pelkės ėjo žema lyguma, kniumbanti vis žemyn linkon krantų Šešupės.

5. smegti: Plūgas knium̃ba žemėn labai – tokiu nearsi.

6. pulti, mestis ant ko: Tada prasivėrė antri vartai, ir iš jų išpuolę kareiviai kniubo ant detuviškių iš užpakalio.
apkniùbti. užsikvempti, užsiremti, užsigulti: Sūnus sėdėjo pas stalą, ant rankų apkniubęs, ir verkė. Vienas jau garsiai kriokia apkniubęs kampe ant kėdės.
įkniùbti.

1. veidu, nosimi į ką įsiremti, įsikniaubti: Visą naktį negalėjau užmigti – iškiūtėjau, į priegalvėlį įkniubęs. Apsikabino motutę, įkniubo veidu jai į krūtinę. Gerą penkiolika minučių gulime įkniubę nosimi į žemę. | Straigė įkniubusi snapsojo savo namely.

2. įnikti, įsikibti, įsigilinti (į kokį darbą): Žvilgterėjau – nieko, ir vėl įkniubau į rašymą. Vaikas net ir naktimis įkniubęs skaitė iš tos knygos. Įkniubo į paveiksliuką. Anas kur inknium̃ba: darban – tai darban, miegan – tai miegan. Tę joj inkniùbus žuoganon ravėja neatsikeliant.

3. įlinkti, įdubti: [Veidas] įkniubęs, pilkais šešėliais nugaubtas. Keselio lankas įkniùbo.
iškniùbti. išsilenkti: Kai kietą medį droži, tai peilio ašmenys greit išknium̃ba.
nukniùbti.

1. veidu žemyn parpulti, užsikvempti: Pagaliau svaigalų jėga ir tą parbloškė, nukniubo ir tas. Nukniùbo žmogus ant tvoros ir vemia. Aure arklys nukniubęs. | Pavargau ir nukniubau (priguliau) pasilsėti.

2. nulinkti: Ans nukniubo (pasilenkė). Statyk šiton šakon, kur nukniùbus. Visų užkurių nosys žemyn nukniùbę. Anas beaugdamas nebegražus pasdarė: nosis nukniùbo. Abu noragai nukniùbę žemėn ir nearia.

3. žemyn eiti, žemėti: Pakilo truputį žemė, kelias nukniubo žemyn. Tarytum skubinasi kalnai nukniubti žemyn.
pakniùbti.

1. kiek sukniubti puolant ant kelių: Eidamas arklys pakniùbo. Ir pakniubo ristus žirgas aukštajam kalnely. Jis pakniubdamas šuoliais įbėgo į trobą.

2. kiek palinkti, pakumpti: Anelja atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus. | Jo galva su pakniubusia nosim. Lietai ir lietai per pavasarį, tai javai ir pakniùbę, lig pjovimu nebatsikels. Nedaug pakniubo šįmet javai.
parkniùbti. pargriūti veidu žemyn: Už slenksčio kojos užkliuvo, i parkniùbo. Ana bėgdama ir parkniùbus. Vargšė jaunoji parkniumba ant žemės. Ans kniūbsčias parkniùbo. Tik žingsnį žengė ir parkniùbo. Sunkų gyvatos kryžių ji nešė, ne kartą buvo po juo parkniubusi.
prikniùbti. prilinkti, prigulti: Kazimieras bėgo prie žemės prikniubdamas. Kogi taip prikniubaĩ prie knygos? Dantį sopa, tai tik prikniumbù prie paduškos ir vėl šoku. Verpei prikniubusi prie lino verpsties.
sukniùbti.

1. kniubti 1: Ji prikanda apatinę lūputę ir sukniubusi pievoje pradeda verkti. Senelis sukniubo prie lavono ir sudejavo. Ir motina, sukniubusi ant suolo, pravirko balsu. Sukniubo seselė prie vario vartelių. Šilbakis kone sukniubo įstumtas į kamerą. Ievutė sukliko ne savo balsu ir sukniubo ant lavonėlio. Boba sukniùbo ir prašos – visa ataduosianti, tik reikią nebemuštie. Ir senė lyg pritrenkta sukniubo negyva prie durų. Sukniùbo ant rankų, nepuolė. Arkliai, traukdami vežimą prieš kalną, sukniùbo. Beeidamas netyčia ėmiau ir sukniubau. Glitu – eidamas su tokiu nešuliu, gali sukniubti. Į kalną belipdamas sukniubau. Kaip stovėjo, taip ir sukniùbo vietoj. Kaip davė jam į sprandą, tai sukniùbo ir buvo ilgai kniūbsčias. Sukniùbo senis, nešdamas maišą grūdų. Moteriškės mažne visos sukniubusios meldžias. Ir visi draug sukniubo prieš jį ant žemės. Dusliai suvaitojo žemė, sukniubus po daugybe kanopų. Visa kas aplink jį sukniubo į miegą ir paskendo tamsoje. Sukniubo šešėliai lyg raudos ant mylimo kapo. Arklys ant keturių kojų sukniumba, o aš ant vieno liežuvio nesukniubsiu.

2. sugulti, sukristi: Bobulė … taisė, kėlė sukniubusius ir palaužtus pasodninkus. Po lietaus javai sukniùbo. Avižos subiro, sukniùbo į grumstus, nė išpjaut. [Avižos] da nebyra, tik sukniùbę labai.

3. sulinkti: Žmogus sukniùbęs – palinkęs. Jau mano diedukas sukniùbęs (susenęs) .

4. sudubti: Apsupo stovinčią pagiryje, sukniubusią iš senatvės bakūžėlę ir įsigavo į vidų. Triobos visur pasenusios ir į žemę sukniùbusios. Gryčia sukniùbus.
užkniùbti. užsigulti, apsikniaubti: Užkniubęs ant stalo [knygas skaitė]. Šitas vaikas tai užkniùbęs ir užkniùbęs an knygos.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>kniùbti, </b>knium̃ba, -o. <br/>1. <span class="explanation">ant kelių parpulti, pulti, kristi: </span> Senelis eidamas kniubo ir vėl kėlėsi. Priversta remtis kojomis, ji. vėl kniubo žemėn. Mano tu karalaitė, po kojų tau kniubsiu. Jau mūs tėvas šiuosmet visai nedrūtas, eina ir knium̃ba. Netoli nuvažiuosi su tokiuo arkliu, kad per ežią žengdamas knium̃ba. Po aržuolu sykį degloji begėdė nukritusių gilių taip daug prisiėdė, kad kniubo ant vietos ir užknarkė garsiai. Arklys knium̃ba eidamas. Arklys knium̃ba, sukniubo ant kelių. Iš graudumo maldõs knium̃ba jis ir žemę bučiuoja. Katrytė neišlaikė pusiausvyros ir kniubo į sofą. O bangos, susiremdamos vienos su kitomis, ošė, tėškė vandenio taškus, kniubo žemyn ir vėl tartum su piktumu kilo. <br/>2. <span class="explanation">apsikniaubti: </span> Ir užeina jam noras čia pat kniubti ir verkti. <br/>3. <span class="explanation">linkti, kumpti, svirti: </span> Javai nuo lietaus smarkaus knium̃ba ir sukniùbę guli sublokšti. Tas lankas prieš kalną [vežant] knium̃ba. <br/>4. <span class="explanation">žemėti: </span> Nuo Ai Petri pajūrio į vakarus kalnai pradėjo kniubti. Anapus pelkės ėjo žema lyguma, kniumbanti vis žemyn linkon krantų Šešupės. <br/>5. <span class="explanation">smegti: </span> Plūgas knium̃ba žemėn labai – tokiu nearsi. <br/>6. <span class="explanation">pulti, mestis ant ko: </span> Tada prasivėrė antri vartai, ir iš jų išpuolę kareiviai kniubo ant detuviškių iš užpakalio. <br/><b>apkniùbti</b>. <span class="explanation">užsikvempti, užsiremti, užsigulti: </span> Sūnus sėdėjo pas stalą, ant rankų apkniubęs, ir verkė. Vienas jau garsiai kriokia apkniubęs kampe ant kėdės. <br/><b>įkniùbti</b>. <br/>1. <span class="explanation">veidu, nosimi į ką įsiremti, įsikniaubti: </span> Visą naktį negalėjau užmigti – iškiūtėjau, į priegalvėlį įkniubęs. Apsikabino motutę, įkniubo veidu jai į krūtinę. Gerą penkiolika minučių gulime įkniubę nosimi į žemę. | Straigė įkniubusi snapsojo savo namely. <br/>2. <span class="explanation">įnikti, įsikibti, įsigilinti (į kokį darbą): </span> Žvilgterėjau – nieko, ir vėl įkniubau į rašymą. Vaikas net ir naktimis įkniubęs skaitė iš tos knygos. Įkniubo į paveiksliuką. Anas kur inknium̃ba: darban – tai darban, miegan – tai miegan. Tę joj inkniùbus žuoganon ravėja neatsikeliant. <br/>3. <span class="explanation">įlinkti, įdubti: </span> [Veidas] įkniubęs, pilkais šešėliais nugaubtas. Keselio lankas įkniùbo. <br/><b>iškniùbti</b>. <span class="explanation">išsilenkti: </span> Kai kietą medį droži, tai peilio ašmenys greit išknium̃ba. <br/><b>nukniùbti</b>. <br/>1. <span class="explanation">veidu žemyn parpulti, užsikvempti: </span> Pagaliau svaigalų jėga ir tą parbloškė, nukniubo ir tas. Nukniùbo žmogus ant tvoros ir vemia. Aure arklys nukniubęs. | Pavargau ir nukniubau <span class="explanation"> (priguliau) </span> pasilsėti. <br/>2. <span class="explanation">nulinkti: </span> Ans nukniubo (pasilenkė). Statyk šiton šakon, kur nukniùbus. Visų užkurių nosys žemyn nukniùbę. Anas beaugdamas nebegražus pasdarė: nosis nukniùbo. Abu noragai nukniùbę žemėn ir nearia. <br/>3. <span class="explanation">žemyn eiti, žemėti: </span> Pakilo truputį žemė, kelias nukniubo žemyn. Tarytum skubinasi kalnai nukniubti žemyn. <br/><b>pakniùbti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kiek sukniubti puolant ant kelių: </span> Eidamas arklys pakniùbo. Ir pakniubo ristus žirgas aukštajam kalnely. Jis pakniubdamas šuoliais įbėgo į trobą. <br/>2. <span class="explanation">kiek palinkti, pakumpti: </span> Anelja atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus. | Jo galva su pakniubusia nosim. Lietai ir lietai per pavasarį, tai javai ir pakniùbę, lig pjovimu nebatsikels. Nedaug pakniubo šįmet javai. <br/><b>parkniùbti</b>. <span class="explanation">pargriūti veidu žemyn: </span> Už slenksčio kojos užkliuvo, i parkniùbo. Ana bėgdama ir parkniùbus. Vargšė jaunoji parkniumba ant žemės. Ans kniūbsčias parkniùbo. Tik žingsnį žengė ir parkniùbo. Sunkų gyvatos kryžių ji nešė, ne kartą buvo po juo parkniubusi. <br/><b>prikniùbti</b>. <span class="explanation">prilinkti, prigulti: </span> Kazimieras bėgo prie žemės prikniubdamas. Kogi taip prikniubaĩ prie knygos? Dantį sopa, tai tik prikniumbù prie paduškos ir vėl šoku. Verpei prikniubusi prie lino verpsties. <br/><b>sukniùbti</b>. <br/>1. kniubti 1: Ji prikanda apatinę lūputę ir sukniubusi pievoje pradeda verkti. Senelis sukniubo prie lavono ir sudejavo. Ir motina, sukniubusi ant suolo, pravirko balsu. Sukniubo seselė prie vario vartelių. Šilbakis kone sukniubo įstumtas į kamerą. Ievutė sukliko ne savo balsu ir sukniubo ant lavonėlio. Boba sukniùbo ir prašos – visa ataduosianti, tik reikią nebemuštie. Ir senė lyg pritrenkta sukniubo negyva prie durų. Sukniùbo ant rankų, nepuolė. Arkliai, traukdami vežimą prieš kalną, sukniùbo. Beeidamas netyčia ėmiau ir sukniubau. Glitu – eidamas su tokiu nešuliu, gali sukniubti. Į kalną belipdamas sukniubau. Kaip stovėjo, taip ir sukniùbo vietoj. Kaip davė jam į sprandą, tai sukniùbo ir buvo ilgai kniūbsčias. Sukniùbo senis, nešdamas maišą grūdų. Moteriškės mažne visos sukniubusios meldžias. Ir visi draug sukniubo prieš jį ant žemės. Dusliai suvaitojo žemė, sukniubus po daugybe kanopų. Visa kas aplink jį sukniubo į miegą ir paskendo tamsoje. Sukniubo šešėliai lyg raudos ant mylimo kapo. Arklys ant keturių kojų sukniumba, o aš ant vieno liežuvio nesukniubsiu. <br/>2. <span class="explanation">sugulti, sukristi: </span> Bobulė … taisė, kėlė sukniubusius ir palaužtus pasodninkus. Po lietaus javai sukniùbo. Avižos subiro, sukniùbo į grumstus, nė išpjaut. [Avižos] da nebyra, tik sukniùbę labai. <br/>3. <span class="explanation">sulinkti: </span> Žmogus sukniùbęs – palinkęs. Jau mano diedukas sukniùbęs <span class="explanation"> (susenęs) </span>. <br/>4. <span class="explanation">sudubti: </span> Apsupo stovinčią pagiryje, sukniubusią iš senatvės bakūžėlę ir įsigavo į vidų. Triobos visur pasenusios ir į žemę sukniùbusios. Gryčia sukniùbus. <br/><b>užkniùbti</b>. <span class="explanation">užsigulti, apsikniaubti: </span> Užkniubęs ant stalo [knygas skaitė]. Šitas vaikas tai užkniùbęs ir užkniùbęs an knygos.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.