kranksė́ti, kránksi, -ė́jo. krankti:
1. Viršum miško sukdami ratus kranksėdavo didieji varnai. Tik medy varna, paukštė abejinga, vienodai kranksi ant sausos šakos. Juodvarnis kránksi. Krankliai kránksi (krunkliai krunksi). Varnos krankia, varnas kránksi. Visos varnos pradėjo kranksė́ti. Kranksėdamas praskrido varnų būrys. Vakare ir vėl ėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo trobon visi broliai. Mainas kieme – varnos kranksi. | Girdžiu, sako, rodos, netolimais varlės ėmė kranksėti.
2. Paršalei, tai dabar ir kránksi. Senis guli an pečiaus ir kránksi.
3. garsiai kalbėti: Kranksėjo vienas už kito, vyrai ir moterys, pranašaudami jai juodą ateitį. Ko kránksi kap varna?
atkranksė́ti
1. kranksint atskristi: Atkranksėjo varnų pulkas.
2. atkrenkšti, atkosėti: Kranksė́k, kol atkranksėsi iš galo gerklės, ir išspjauk. Tauginas atsikranksėjęs rūsčiai nusispjovė.
iškranksė́ti
1. kranksint išskristi: Iš pušyno būrys varnų iškranksėjo.
2. kranksėjimu išpranašauti: Nelaimę mat užmanė iškranksėti.
nusikranksė́ti ilgesnį laiką kosčiojant nusibaigti, nusikosčioti: Tas gal lig pavasario ir visai nusikranksės.
pakranksė́ti. negražiai pagiedoti, padainuoti: „Gražiai“ giedojo – pakranksėjo kaip varna, dvėselieną jausdama.
sukranksė́ti.
1. sukrankti 1: Sukranksėjo senas varnas. Juodvarniai sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą.
2. kostelėti, sukrenkšti: Pulkininkas nelaukdamas sukranksėjo pajuokiamai. Senis sukranksėjo nebeturėdamas ką atsakyti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.