.
kretė́ti, krẽta, -ė́jo.
1. drebėti, purtėti (nuo senatvės): Ateidama motinėlė ant lazdelės kreta. Jis pamatė sėdint krẽtančią senutę. Kaip smagu klausytis kretančio žilo senelio pasakojimų. Ar mano galva jau krẽta? Aš pati nesijaučiu. Kad ir galva krẽta, ale liežuvis dar miklus. Senutei galvelė kreta, rodos, nuo kaklo nusisuks. virpėti, tirtėti: Ar tu bijai ko, ar sušalus, kad taip kreti? Boba kretėdama gieda. Staiga tėvas meldęsis suaikčiojo, pravirko. Galva nusviro ant rankų, visas kretėjo. Jau jo palūpis krẽta. Taip baisiai juokiasi, kad net jo didelis pilvas kreta. Juokėsi ir kretėjo lyg kibirkštis. Giema (gieda) – net barzda krẽta. Iš mandrumo galva net kreta. Grūšią kanda, ūsai krẽta, į mergas graužtukais meta. Cirulninks atėjo, tai barzdos kretė́jo. Visi šoka, visi kreta, leisk ir mane pašokt, teta! Kreta žirginiai ant lazdų. Topoliai panašūs an baltą drebulę, tik nèkreta.
2. drebėti. Jo balsas kreta, kap dainuoja.
3. tarpti, vešliam būti: Jau žaliavo linksmai kretėdamas prieš saulę rugio želmuo. Serbentų šakelės aplėpę net krẽta uogom. | Marti kai žemiauogė tik krẽta užustalėj.
4. sunkiai, drebant eiti: Kur ta senutė krẽta? Jijė jau kreta, važiuoja. Sukiužęs jau, pusgyvis, vos kreta!
5. bartis: Kad perbėgo kumelė per dobilus, tai kretėjo kretėjo atėjęs kieman.
atkretė́ti, àtkreta, -ė́jo. drebant ateiti: Atkretės senukas, čia sustos ir žiūri. Persenęs senelis atkreta susilenkęs, susikumbrinęs, vos paeina.
iškretė́ti, ìškreta, -ė́jo. išdrebėti kurį laiką: Jons tei [p] kai [p] tamsta iškretė́jo, išdrebėjo per naktį, kai užėjo perkūnas.
pakretė́ti, pàkreta, -ė́jo.
1. tarpais sudrebėti, suvirpėti: Jis buvo storas ir šnekėjo pakretė́damas.
2. sunkiai paeiti: Sẽniai toki susikumprinę (susikūprinę) – vos pàkreta.
sukretė́ti, sùkreta, -ė́jo. sudrebėti, suvirpėti: Akys užvirė, sukretėjo barzda.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.