kriošė́ti, kriõši, -ė́jo.
1. nieko neveikiant tūnoti, sėdėti, gulėti: Ko kriošì kaip vakar vestoji? Kriõši – atsilošęs be darbo sėdi. Ko kriošì – neini dirbti? Ko kriošì kaip marti užstalėj? Bernotas duso pjaunamas, kriošėjo ant lovos. Ir kriõši kaip senis. Nors kokį pantį nusuktum, o dabar per vakarus tik prie pečiaus krioši. Papratęs ant pečiaus kriošė́ti, eis jis tau tarnaut. Jų sẽniai nieko neveikia, tik prie krosnies kriõši. Ką veiks senis nekriošė́jęs ant pečiaus? Krioši užpečky [je] per visą žiemą – ir tiek. Jau tau čėsas graban gult, ne vakarėly kriošė́t. Tasai klausė jo, kriošėdamas krėsle ir papsėdamas iš savo ilgos pypkės. Tu pas pečių bekriošėsi, aš jauna beverksiu.
2. krioguoti: Lovoj vaitodama ir kriošėdama sujudėjo senoji. Jis sėdėjo giliai sugniužęs į sudedamą kėdę ir nuolat kriošėjo.
iškriošė́ti
1. kriošint išbūti: Senam iškriošė́k visą dieną vestuvėse!
2. atsikratyti, sulaukti išeinant: Tai jojo neišsibodėsi, neišsikriošė́si.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.