krõkti, -ia (-a), -ė.
1. kriokti 1: Krõkė par visą naktį, nė užmigti negavo. | Upė krõka. Bėgdamas [Nemunas] krokia, butus žvejų laužo. Upė krõkia (kur vanduo krinta). Jautis krõk, jūra krõk.
2. rėkti, bliauti: Ko kroki išsižiojęs – ar nemoki tyliai kalbėti! Tėvas vėl švarkšdamas krokė: „Mauči, tuoj gauni į dantis!“. Jis papratęs už kiekvieną niekniekį krõkti. Lapė nutverta pradėjo krokti it ožka, kad uodega laužoma. Kroku iš visos sylos. Kaip levas krokdamas (kaukdamas) sukais aplei mumis. Muset varinę ar gelžinę gerklę turi, kad taip krokì baisiai. Matai, kaip bjauriai krõka!
3. verkti: Vaikas krõka, ėsti nora. Mažasis vaikas pradėjo krõkti. Liuob krõksu krõksu kaip beprotė. Skaudu pasidarė, krõkti pasiuto.
4. kranksėti: Kad varna prie buto krokia, ištrūkio bus (kas iš gyvulių padvės) . Žmonės, išgirdusys varną ant stogo krokant, numanė spėriai to buto vieną mirsiant.
apkrõkti, -ia, àpkrokė. apkranksėti: Varna àpkrokė.
iškrõkti, -ia, ìškrokė
1. iškriokti 1: Tol kroka, kol ìškroka iš tėvo rublį.
2. kurį laiką išverkti: Vaikas par visą dieną iškrokė – taip anam skaudėjo.
3. išsiverkti: Par mamos laidotuves išsìkrokiau lig valios.
nusikrõkti, -ia, nusìkrokė
1. nukriokti
3. Taip ir parvežė numie nusikrokusį.
2. numirti: Ligonis nusikrokė.
pakrõkti, -ia, pàkrokė. pakriokti 1: Pakrõk pakrõk biškį.
parkrõkti, -ia, par̃krokė. parkriokti 1: Klauso, kad tas jo ponas ką tik parkrõkia.
prisikrõkti, -ia, prisìkrokė lig soties prisiverkti: Nu jau tie siratos tai ir prisìkrokė gražiai par savo gyvenimą.
sukrõkti, -ia, sùkrokė. aprėkti, apkalbėti (?): Mano bitkininkas, nors daugelio sukroktas, … pradėm paklusnus buvęs.
užkrõkti, -ia, ùžkrokė
1. užkriokti 1: Keleivis garsiau užkrokia.
2. užkriokti
4. Ko krókinat vaiką, norat, ka užsikrõktų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.