kvailióti, -iója, -iójo. kváilioti, -ioja, -iojo
1. būti kvailam, netekti proto: Mergina ne po ilgam pradėjus kvailioti ir apie velniukus nuolatai pasakoti. Mergina iš palengvo pasitaisė, nors ne su visai, nes retokai dar vis kvailiojo. Jo sesuo kvailiója. Pats kvailiodamas kitiems razumo neįduosi.
2. kvailai, nerimtai elgtis, išdarinėti kvailystes, paikioti: Ko čia kvailióji, ko šūkauji! Nekvailiók, Antanai, ką dabar darai! Juokės, klegėjo šlitiniuodami po aslą; kvailiojo, pamėtojos iš Sragių vaišių, rodė visų Sragių svečių eisenas. Nekváiliok su kvailiu prasidėjęs. Dėdė trumpai pasakė, kad nekvailiočiau ir grįžčiau atgal. Parejūlė svieto bekvailio [ja] (beblūdija). Kurs laksto pakiemiais, pakarčemiais, tas kváilio [ja] kaip kvaila.
3. eiti kaip kvailam, žioplinti: Išpilk šičia, kur tu kvailióji!
įsikvailióti įsitraukti kvailioti, kvailai elgtis, įsišėlti: Įsikvailiója kap durniai ir dūksta.
iškvailióti. išeiti iš proto, pakvaišti: Kai sesuo numirė, tai kuo neiškvailiojom visi Kriukai.
nukvailióti. nueiti kaip kvailam, nužioplinti: Aš jam liepiau nueit ant kapų, o jis kažin kur nukvailiójo.
pakvailióti. pakváilioti. pašėlti, padūkti.
prikvailióti
1. pridaryti kvailysčių: Taip, aš, rodos, prikvailiojau. Ką jis tę prikvailiójo?
2. privaikščioti, priklaidžioti: Eina Grasė karves milžt – karvutės nerado. Kol karvutę suieškojo, girioj prikvailiójo.
sukvailióti.
1. išeiti iš proto, pakvaišti: Jau sukvailiójo jos pats. Jau aš nieko nežinau sukvailiójus.
2. kvailai, neprotingai, neapgalvotai pasielgti: Kraujas ne vanduo, širdis ne akmuo, abu sukvailiojome. Mortelė mato dabar, kad sukvailiojo. A, kaip man gaila tų, kurie sukvailioję nutolsta nuo bendro kelio!
3. suklysti, susipainioti: Tai dabar susikvailiójau: nežinau, par kur išeit.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.