.
kvãkinti, -ina, -ino, kvàkinti, kvakìnti (-ýti), -ìna, -ìno
1. pilti, kliukinti: Kvakìnti (pilti) iš plėčkos alų.
2. gerti: Jam linksma stiklais skambinti, šampanską vyną kvakýti.
3. verstis, veržtis: Per kaminą šilima kvakina oran. | Dobilus nors tuoj vežk – teip kvàkino (pūtė) vėjas.
įkvãkinti. įpilti, įkliukinti: Įkvàkinti yra įpilti iš alvės daug.
iškvãkinti.
1. išpilti, iškliukinti: Iškvàkinti iš plėčkos arielką, t. y. išpilti.
2. išvirsti, išsiveržti: [Dūminėse pirkiose] kai prigula dūmų, tai duris atdaro; dūmai iškvãkina, lieka tik po viršum.
3. nuvalkioti, ištvirkinti: Kur tu ją bedėsi, visų iškvãkintą mergą.
nukvãkinti. nubėgti, nukliokti: Nuo kalno vanduo nukvakìno pakalnėn.
pakvãkinti. paduoti, įteikti: Nėkas tokiam ponuo dykai nepakvãkins gero daikto.
prikvãkinti. pripilti, prikliukinti: Prikvãkino bosus pieno. Jei būtų grūdingi grikiai, tai prikvakýtum pilną aruodą. | Prikvakink arielkos šunie, tai neaugs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.