kvėdúoti, -úoja, -ãvo
1. plaikstyti, sklaidyti: Ant tvoros pakabintus rūbus vėjas kvėduoja. Vėjis kvėdúoja (judina į šalis) karūną nešant. Kai boba greit eina, padelkos kvėdúojas. Sijonai kvėdúojas aplie rietus, kad šąla. | Gulėk ramiai, nesikvėduok, šaltis eina par visas puses.
2. mojuoti kuo, daryti vėją, vėduoti: Kvėdavo su nosine į veidą, kad būtų vėsiau. [S] karelę ranko [je] nusitvėręs kvėdúoja eidamas. Ana su skarele kvėdúo [ja] (vėjį daro, kad šilta). Nekvėdúok su skepeta, žvakė užges. Ką tu čia kvėdúoji su skepeta, mano visos popieros nulakstė nuo stalo!
3. vėdinti, dulkinti: Drabužius kvėdúoju, lauk išnešęs.
atkvėdúoti. ateiti su atskleistais, plevėsuojančiais drabužiais: Ans atkvėdúoja (atkvedúoja), t. y. ateina.
iškvėdúoti. išvėdinti: Jis savo rūbus vakar iškvėdãvo. Uždaryk langą, juk jau troba išsikvėdãvo.
pakvėdúoti. pavėduoti, vėją padaryti: Pakvėduok nugarą, kad nešustų (vėją paleisti). [Gandras, ] tikrai taip radęs, kaip jam reikėjo, paklegėjo; sparnai pasklido, pasikvėdavo – pradėjo krauti lizdą savo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.