kvė̃kšti, -čia, -tė.
1. zyzti, inkšti, verkti. Kūdikis, vos gimęs, pradeda kvė̃kšti. Vaikas kad ko užsigeida, neduodi, ir kvė̃kšta. Toks vaikas rėklys, par naktis kvė̃kšta, nė numaldyti, nė užmigdyti – nė [r] kur padėti. Ka vaikas nekvė̃kštų, tai galėčiau išeiti.
2. rėkti. Volungė kvė̃kšta kaip katinas priš lytų. Višta, turėdama pykčių, kvė̃kšta. Didelis papūgų narvas, kuris kabojo portalėje, buvo priterštas, ir patys paukščiai piktai kvėkštė. Ko kvėkšti kaip višta pereklė! Pelėda kvė̃kšt: vaikas būs.
kvėkštinaĩ. Ka volungė ne švilpaute švilpau [ja],
bet kvėkštinaĩ kvėkšta, tai būs lytaus.
iškvė̃kšti, -čia, ìškvėkštė. kvėkštimu išpranašauti ką: Ir, sako, netikėk – ìškvėkštė pelėda vaiką!
nusikvė̃kšti, -čia, nusìkvėkštė. parsibaigti, nukaršti.
pakvė̃kšti, -čia (pàkvėkšta), pàkvėkštė. paverkti, pazirzti: Tę vaikai pàkvėkšt, ale be vaikų ar (irgi) negerai.
sukvė̃kšti, -čia, sùkvėkštė
1. sukarkti.
2. kvėkštimu prišaukti, išpranašauti: Vis tiek ta volungė sukvė̃kš lytų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.