kver̃kti, -ia, -ė.
1. rėkti, verkti: Vaikas kver̃kė par visą naktį, negavau miegot.
2. žviegti, čerkšti. Paršeliai jau kver̃kia, reik nešti ėsti. Ko kverkì lyg prispausta varlė! | Ko tos vištos kverkia? Bėda! Bėda! – kver̃kė varnų pulkas. Varnas kver̃kdamas susišaukė pulką.
3. prastai dainuoti: Ką teip kver̃kti, geriau visai nedainuoti.
4. plerpti, gergždėti. Jau pavargau, negaliu dainuot – balsas kver̃kia. | Čia gyveno vargonininkas, pasenęs viengungis, su kverkiančia fisharmonija.
iškver̃kti, -ia (ìškverkia), ìškverkė. įstengti kverkti: Kad tave nutversiu už gerklės, tai nė neiškver̃ksi.
pakver̃kti, -ia, pàkverkė. kverkiančiu balsu pasakyti: Pakverkė jis šiuos žodžius senio balsu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.