x
kvytė́ti, kvỹti (kvỹčia), -ė́jo. tyliai tūnoti, lindėti: Turbūt ir motina taip pat galvoja, kad kenčia, tyliai plūsta savo dalią ir kvyti lyg pelytė po šluota. Jis pasislėpė už skrynios ir kvỹti. Jis turbūt į kertę kur nors įlindęs kvyčia. Nekvytė́k – aš tave vis vien matau, jau nebepasislėpsi. Pamatę žandarus, tik fit į rugius, ir kvyčiam lig vakaro. Kvyč – tylom kenč susispaudęs. Senis kvỹčia namuose, niekur neina. Nu tie velniai trypią, rėkaują, jį gandinę, jis bo kvyčias kvyčias tarp tų kaulų.
iškvytė́ti, ìškvyti, -ė́jo. ištūnoti, išlindėti: Palindęs po suolu visą naktį iškvytė́jo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.