kylė́ti, kỹli (-ė́ja), -ė́jo
1. būti iškilusiam, pakilusiam: Kỹli (bokštai). Ten, kur kyli uolos, įžiūrėjom 6 mastų akmenius. Aukšta giria apaugę kalnai kylėjo. Marmurinės statulos kylėjo. Valtis ant vandens kylė́jo (buvo iškilusi) . Ten jinai kyli prieš jį didinga ir nesuprantama.
2. kilti, keltis: Kyburienės balselis skamba, atgarsis tolyn atsimuša, net sodžius kylėja. Šaukė, pyko boba, net troba kylėjos.
3. kelti: Kylė́jau aš jam maišą ant pečių. Kur tik išgirsi, vis ta karė ir karė dantyse, net kylėte kylėja.
4. kilnoti, kiloti: Kad aš sutikau karaliaus pulką, aš nekylėjau jam vainikužio.
5. žadinti, budinti: Per naktelę numylėta, nesikelsi nekylėta.
6. perkelti (perrišti) gyvulį ganykloje, kad geriau priėstų: Tie veršiai dar nuo vakar dienos nėra kylė́ti.
kepùrę kylė́ti sveikinti ar atsisveikinti keliant kepurę: Kylėjo kepures ar bluzgino ant vėjo skepetėles. Ant žirgelio sėdau, kepurėlę kylėjau. Kad išėjau iš lelijų daržo, penki, šeši kepures kylėjo.
apkylė́ti. pakylėti: Apkylėjau tvorą seną.
atkylė́ti
1. daug kartų, iki valiai kylėti: Eik pakylė́k manie maišą! – Ne, jau aš atsikylė́jau par savo amžį, – sako senis.
2. užsimoti (pakylėti ranką, atmetus atgal): Atkylė́jo ir skėlė sau kirviu į koją. Atkylė́jęs ka dẽvė! Atkylėjau semti (mušti) . Vaikai atkylė́jo rankas priešais kits kitą kuldamies. Išsitraukęs iš palovio kaplį, atkylėjęs leido iš viso vieko į rąstą. Atkylėjo štiką – džinkt paleido.
iškylė́ti. išlaikyti iškėlus: Perdien jį an rankų iškylė́jau.
pakylė́ti.
1. kiek pakelti: Pakylė́ji galvą, pramerki akis. Mums nereikėjo nė rankų pakylėt. Aš aną už čiupryną į aukštį pakylė́jau. Savo galvą aukštyn pakylėsi. Kad man duktė grįžtų, rankeles susidėjus pakylė́čiau. Votego nereikėjo pakylėti (nereikėjo botagu nė užsimoti) – toks arklys. Pakylė́k ant arklio. Pakylė́jo nuo žemės kaip per sprindį [maišą rugių]. Pakylėk man, tai pasieksiu. Akšę (= eik šen), pakylėsiu, kad nematai per kitus. Keltuvu mus pakylėjo aukštyn. Lipk [į medį],
aš pakylėsiu. Aš tave, kaip galėsiu, taip mylėsiu: kai neš vilkas, tai per tvorą pakylėsiu. Vaikus pakylėjo ant rankų. Visi mane myli: kur tik stoviu, tai pakyli. Gėrus, negėrus, bent pasėdėjus, aukselio kūpkelį bent pakylėjus. Eik šen, mano bernužėli, pakylėki man uogeles! Ragas jo bus pakylėtas su šlove. Paskylėjęs truputį nuo lovos, apsidairo aplinkom. Po arbatos jis pasikylėjo guolyje ir vos tik neatsakė.
2. suimti drabužį ir kiek pakelti: Suimti rūbo apačią, pakylėti. Pirštais pritvėrusi, pakylėjusi laiko sijonus.
3. padėti užsikelti (naštą ant pečių): Pakylėk man maišą, nešiu namo! Tylėk, broleli, nekalbėk, te mano naštą pakylėk! Gal pakylėtum man [maišą] kiek? Reik rugius iš jaujos parnešt, einam – maišus pakylė́si! Pakylėk man vaiką ant kupros. Abidvi ateikite, pasikylėsita kita kitai maišą an pečių.
4. pririšti naujoje vietoje gyvulį, kad geriau priėstų: Pakylė́k karves! Per dvarelį pati palydėsiu ir žirgelį pati pakylėsiu.
5. praturtinti: Vyrai ir sako dvaro raštininkui: „Kaip mes galim pakylėt poną, kad mums patiems reikia!“. Kap paskylėj [o] gyvent, tai ir pakėlė nosį.
6. paskirti; pakelti: Gediminas. pakylėjo mažąjį sūnelį Jaunutį karšinčiu.
7. surengti: Vieną balių per metus pakylė́ti – ne padyvas.
8. kiek pakilti patekėjus. Kai saulutė pakylėjo, motinėlę išlydėjo. Saulė buvo jau gerokai pakylėjusi. Saulė pasikylė́jo, tetirvinai burbuliuot pradėjo.
9. paaugti: Kiek vargo, kol vaikai paskylėj [o] nuog žemės. Raudona uogelė ant kalno augo, vai augo užaugo, pasikylė́jo. Kaip tik pasikylėj [o] vaikai, tai ir prispaudė darban.
10. laiminti: Žemynėle žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus.
11. pasikelti (prieš ką), sukilti: Kaip daugi tų yr, kurie susiėjo, iš piktenybės prieš mane pasikylėjo.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Tavęsp pakylėjau akis mano.
gálvą pakylė́ti būti išaukštintam: Jis gers iš upės ant kelio, to dėlei pakylės galvą.
pakylė́ti kepùrę sveikintis, atsisveikinti ar pagarbą reikšti kepurės pakėlimu: Kepurėlę pakylėjęs, jočiau pas mergelę. Kepùrę pakylė́ti. Kepurèlę pakylė́k, mergiotelę pamylėk. Kepurelę pakylėjau – sudievu mergelei. Ir juodu nė kepurės nepakylėjo, pravažiuodami pro kapus.
ne kepùrę pakylė́ti sudėtinga, sunku: Čia ne kepurę pakylėti – reik užmokėti.
kóją pakylė́ti truputį išeiti kur: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten.
rañką pakylė́ti užsimoti mušti: Jis pakylėjo ranką ant vagies mušti. Vaikas kylėte pakylė́jo rañką ant šuns, t. y. norėjo mušti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.