mekénti, -ẽna, -ẽno.
1. bliauti, rėkti. Ožys mekén. Ožiukas, tuo turėtas, pradeda mekénti. Mekẽna me ke ke ožka. Atnešk oželius į gryčią, tvarte mažyčiams labai šalta, jie taip graudžiai mekẽna. Iš kalno išlenda avinas ir mekena. Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.
2. negražiai juoktis: Ko jau čia kità (tu) taip mekenì kaip ožka!
3. meknoti, mikčioti, užsikertant kalbėti: Kas sunkiai ištaria žodį, stena, tas mekẽna: e e e, gu gu gu. Mekendamas kalba. Ir mekenančiųjų liežuvis greitai ir čystai kalbės.
atmekénti. ateiti, atbėgti mekenant: Taku atmekena ožys.
įmekénti. įeiti mekenant.
išmekénti.
1. išduoti tokį garsą, mekenimą.
2. mikčiojant ištarti, išvapėti.
sumekénti.
1. subliauti: Tik retkarčiais sulodavo šunys, sumekendavo alkana ožkelė.
2. sumikčioti: Sustok! Kur? – sumekeno nustebęs inspektorius.
užmekénti. užbliauti: Me, mekeke! – užmekeno ožys.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.