mérdėti, -i (-ėja, -a), -ėjo.
1. būti marinamam, apimtam mirties agonijos, su mirtimi kovoti: Ligonis vis vienodai merdi ir negali numirti. Serga, menkutė, mérdėj [o] mérdėj [o]. Žmonės mérdėjo iš bado. Ilgai merdėjo, iki numirė. Beregint vaikas merdėjęs juokties pradėjo ir būtinai išgijo. Ir prašė jį, idant užeitų ir ižgydytų sūnų jo, nes jau pradėjo merdėt. Tarnas merdėjo, stabu užmuštas. Merdmi, merdėju. Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi, kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.
2. netekti sąmonės, alpėti: Ligonis iš didelio sopulio mérdėti pradėjo. Vyrą kavojant, Magdė alpavo, mérdėjo.
3. būti apmirusiam, sustingusiam, neveikliam: Liaudis merdėjo tamsoje. Gamta merdi po ledu.
4. labai norėti, trokšti, laukti: Mérdėjau išmokti, bet neišmokau skaityti. Mérdė [ja] vaikas, uogų negavęs.
apmérdėti.
1. apalpti: Iš silpnumo ligonis apmérdėjo šįryt. Geivėte atsigeivėjo apmérdėjusi boba. Apmerdmi.
2. netekti gyvybės ženklų, apmirti, sustingti: Į apmerdėjusią sprogymę glaudyti.
išmérdėti. išbūti kurį laiką merdint.
numérdėti.
1. nualpti, apmerdėti: Numérdėjo mergaitė visai. Užeina – nutampo, numérdėja [nuomariu].
2. nustoti merdėti: Ligonis numérdėjo (mérdėjo mérdėjo, ėmė pagaliau ir nustojo mérdėjęs ir nenumirė).
3. netekti gyvybės ženklų, apmirti: Atsitinka, jog į gyvą sprogymę įsvadintas pumpurelis numerdė [ja] lig atenčio pavasario. Tuo kartu. sprausmė yra it numerdėjusi arba miegtanti.
pamérdėti.
1. pabūti kurį laiką merdint.
2. apmerdėti 1: Buvo pamérdėjęs ir da atsigavo. Beveik 12 adynų pamerdėjęs gulėjęs ir dabar atsigavęs jau geryn eina.
pérmerdėti. perbūti merdint: Parmerdėjo ligonis ir atsigavo. Pármerdė [ja] i vėl atsigauna.
sumérdėti. sustingti, sukietėti: Sniegas jau sumérdėjęs, suledėjęs, sunku nukast nu stogo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.