merė́ti, -ė́ja (mẽri), -ė́jo.
1. pamažu gaišti, mirti badu, vos gyvam būti: Merė́ [ja] gyvoliai, kad badas, maras, nėr ką ėsti. [Neprieteliai] badu merėjo. Merė́jo žemėn, bet nemirė. | Ans merė́ [ja] už piningus, nerūko nė tabokos, laiko apkandęs. Įpilkiat karasino (žibalo) , ta jūsų lempa merė́ [ja].
2. labai trokšti, norėti, geisti: Ant ženatvės merė́te merė́ [ja]. Merė́te merė́ [ja] ant šnapšės.
3. liūdėti: Apaštalai ir merėjo, ir džiaugės. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut.
išmerė́ti. nusilpti (iš bado), išbadėti: Kareiviai ilgu alkiu išmerėjusys.
pamerė́ti. numirti (badu): Pamerė́jęs iš bado pijukas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.