miknóti, -ója, -ójo.
1. užsikertant kalbėti, mikčioti: Jis miknódamas kalba: mik mik, t. y. neaiškiai, kad kalbà užpunla. De-dešimtis, – miknodamas vos pasakė Baltras. Senelis nutirpo visas ir miknodamas vos ištarė „aš“.
2. nesklandžiai, neaiškiai kalbėti, nežinant ar nenorint ką pasakyti: Sakyk aiškiai, nemiknók. Kad šiaip, ta gudrus, o kad reikėjo teisme, tai miknójo miknójo ir nėko nepasakė. Kažką sau po nosia miknójo miknójo.
3. mekenti. Ožka kaip neėdusi miknó [ja]. Ožys bėga rėkdamas, miknódamas ir barzdelę kratydamas. Bėgo ožys miknodamas ir barzdelę krutnodamas.
4. kukčioti, verkšlenti: A nepradėsi miknóti?
išmiknóti. neaiškiai pasakyti, ištarti: Miknojo ir nėko neišmiknojo, še tau ir mokslas! Ko čia neišmiknóji?
pamiknóti. neaiškiai pakalbėti, pamikčioti: Jis, būdavo, pamiknõs [kalbėdamas]. Petronėlė prasižiojo, truputį pamiknojo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.