išmykti

mỹkti, -ia, -ė.

1. tęsiamu, nestipriu balsu mūkti, bliauti. Karvė mỹkia pasilikus. Gyvuliai alkani ir ištroškę mykia, bliauna. Mykė karvės, kvykė kiaulės, kudakavo vištos, gageno žąsys, graudžiai mekeno ožkos ir ožiukai. Kažkur, gal grimztąs liekne, gedulingai mykė tauras. Pamačiusios pašarą, karvės ima mỹkti. Kažin ko karvė mỹkia, gal neėdus. Karvė mỹkia ir mỹkia, gal gert nori. Mykia kaip veršiukas pjaunamas. Nei mỹkia, nei bliauna. bliauti. Aves mykia, kiba ėst nedavėt. [Ėriuko] motina šaly jo stovi, iš gailesčio tik mykia, stena tik. išduoti panašų į mykimą garsą: O pimpinėlis su sparnais mykia.

2. stenėti, ingzti: Jie mykė iš skausmo. Ko tu vis miegodamas naktį tep mykì? Vaikas mykia sapne kaip kejodamas, t. y. žodį neištaria sapnuodamas. Ko čia myki kaip karvė!

3. aiškiai neištarti žodžio, miksėti: Jau aštuonių metų vaikas, o dar nė žodžio neištaria, mykia tiktai, ir gana. Ko mykì kaip nebylys? Gulia kaip lydys, sako, gatavas, nieko nė žodžio, tik mỹkia.

4. abejojant, nežinant ar nenorint sakyti, neaiškiai, lyg stenant kalbėti, murmėti: Jis tik mỹkia ir nieko nesako paklaustas.

5. dainuoti be žodžių, niūniuoti: Vienos mergos dainuoja, kitos tep mỹkia. Aš kai vienas esu, kad man būtų linksmiau – mykiu.

6. labai prašyti, kaulyti: Tas vaikas mỹkė tol, kol išmykė, kad išleisč.
išmỹkti, -ia, ìšmykė. prisispyrus išprašyti, iškaulyti.
numỹkti, -ia, nùmykė.

1. abejojant, nežinant ar nenorint sakyti, neaiškiai, lyg mykiant pasakyti, pratarti: Tik nùmykė ir nieko neatsakė. Paklaustas nieko neatsakė, nùmykė kažką ir nuėjo sau. Nutaikstė, nùmykė, ir nežinia, ką norėjo pasakyt. Kažkaip jis nùmykė, ir aš gerai nesupratau. Agronomas kažką neaiškiai numykdavo arba visai neatsakydavo.

2. tęsiamai tarti: Numỹkdamas (pavilkdamas) žodžius, kalba. Ką jau čia tamsta, – numykė senukas.
pramỹkti, -ia, pràmykė. pratarti mykiant: Naste, susimildama, selterio. – pramykė per sukąstus dantis Gimbutas. Plonu balsu pramykė Jonas, atsipeikėjęs iš nustebimo.
sumỹkti, -ia, sùmykė

1. surėkti tam tikru balsu, sumūkti. Tik sumỹks veršiukas, tuoj karvė ir muistosi. Tvarte paršai neramiai sukriuksi, karvė sumykia. Jautis pasuko į jį galvą ir dusliu balsu sumykė.

2. surikti mykiamu balsu: Traibėnas sumykė ant arklio, truktelėjo vadelėm ir sutaisė „žirgą“ rimbu. Kai mūsų garlaivis sumykė išeiti, laive kilo neapsakomas sąmyšis.

3. neaiškiai pasakyti, sumiksėti: Susiraukęs po nosia kažką sùmykė, nė nedrįsau klaust antrusyk.

4. sudainuoti, suniūniuoti: Vieną dainelę sùmykė ir jau nori saldainių! Dainuokit dar.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>mỹkti, </b>-ia, -ė. <br/>1. <span class="explanation">tęsiamu, nestipriu balsu mūkti, bliauti</span>. Karvė mỹkia pasilikus. Gyvuliai alkani ir ištroškę mykia, bliauna. Mykė karvės, kvykė kiaulės, kudakavo vištos, gageno žąsys, graudžiai mekeno ožkos ir ožiukai. Kažkur, gal grimztąs liekne, gedulingai mykė tauras. Pamačiusios pašarą, karvės ima mỹkti. Kažin ko karvė mỹkia, gal neėdus. Karvė mỹkia ir mỹkia, gal gert nori. Mykia kaip veršiukas pjaunamas. Nei mỹkia, nei bliauna. <span class="explanation">bliauti</span>. Aves mykia, kiba ėst nedavėt. [Ėriuko] motina šaly jo stovi, iš gailesčio tik mykia, stena tik. <span class="explanation">išduoti panašų į mykimą garsą: </span> O pimpinėlis su sparnais mykia. <br/>2. <span class="explanation">stenėti, ingzti: </span> Jie mykė iš skausmo. Ko tu vis miegodamas naktį tep mykì? Vaikas mykia sapne kaip kejodamas, t. y. žodį neištaria sapnuodamas. Ko čia myki kaip karvė! <br/>3. <span class="explanation">aiškiai neištarti žodžio, miksėti: </span> Jau aštuonių metų vaikas, o dar nė žodžio neištaria, mykia tiktai, ir gana. Ko mykì kaip nebylys? Gulia kaip lydys, sako, gatavas, nieko nė žodžio, tik mỹkia. <br/>4. <span class="explanation">abejojant, nežinant ar nenorint sakyti, neaiškiai, lyg stenant kalbėti, murmėti: </span> Jis tik mỹkia ir nieko nesako paklaustas. <br/>5. <span class="explanation">dainuoti be žodžių, niūniuoti: </span> Vienos mergos dainuoja, kitos tep mỹkia. Aš kai vienas esu, kad man būtų linksmiau – mykiu. <br/>6. <span class="explanation">labai prašyti, kaulyti: </span> Tas vaikas mỹkė tol, kol išmykė, kad išleisč. <br/><b>išmỹkti, </b>-ia, ìšmykė. <span class="explanation">prisispyrus išprašyti, iškaulyti. </span> <br/><b>numỹkti, </b>-ia, nùmykė. <br/>1. <span class="explanation">abejojant, nežinant ar nenorint sakyti, neaiškiai, lyg mykiant pasakyti, pratarti: </span> Tik nùmykė ir nieko neatsakė. Paklaustas nieko neatsakė, nùmykė kažką ir nuėjo sau. Nutaikstė, nùmykė, ir nežinia, ką norėjo pasakyt. Kažkaip jis nùmykė, ir aš gerai nesupratau. Agronomas kažką neaiškiai numykdavo arba visai neatsakydavo. <br/>2. <span class="explanation">tęsiamai tarti: </span> Numỹkdamas <span class="explanation"> (pavilkdamas) </span> žodžius, kalba. Ką jau čia tamsta, – numykė senukas. <br/><b>pramỹkti, </b>-ia, pràmykė. <span class="explanation">pratarti mykiant: </span> Naste, susimildama, selterio. – pramykė per sukąstus dantis Gimbutas. Plonu balsu pramykė Jonas, atsipeikėjęs iš nustebimo. <br/><b>sumỹkti, </b>-ia, sùmykė<br/>1. <span class="explanation">surėkti tam tikru balsu, sumūkti</span>. Tik sumỹks veršiukas, tuoj karvė ir muistosi. Tvarte paršai neramiai sukriuksi, karvė sumykia. Jautis pasuko į jį galvą ir dusliu balsu sumykė. <br/>2. <span class="explanation">surikti mykiamu balsu: </span> Traibėnas sumykė ant arklio, truktelėjo vadelėm ir sutaisė „žirgą“ rimbu. Kai mūsų garlaivis sumykė išeiti, laive kilo neapsakomas sąmyšis. <br/>3. <span class="explanation">neaiškiai pasakyti, sumiksėti: </span> Susiraukęs po nosia kažką sùmykė, nė nedrįsau klaust antrusyk. <br/>4. <span class="explanation">sudainuoti, suniūniuoti: </span> Vieną dainelę sùmykė ir jau nori saldainių! Dainuokit dar.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.