nãkvinti, -ina, -ino
1. duoti nakvynę; prašyti nakvoti: Keleivį, svetį nãkvink pas save. Mes juos nãkvinom ištisą savaitę. Nãkvykit jūs mane, neinu namo. Jie namo neleis, nãkvins. Pradėjo nãkvinti, kaip atvažiavom, i pasilikom. Močiute, širdužėle, vai nakvink, priimk jaunus svetelius. | Savo pačią tris naktis nãkvino (laikė pašarvotą), o motinelę dar tą pačią dieną tiesiai į kapus nuvežė.
2. nakvoti: Aš nãkvinuos Kaune.
apnãkvinti
1. duoti nakvynę; įprašyti nakvoti: Apnãkvinau svetį. Apnakvinusi juos, apvaliusi, baltinius švariais pamainiusi. Žmogaus pavaišintas ir apnakvintas, senis iškeliavo toliau. Apnãkvino kas norintais, ka nepareina. Tu niekur neisi, mes tave čia apnãkvinsime.
2. apsinakvoti: Tu, vienas būdamas, keti apsinakvinti čia, nebijodamas visų baidų. Mudu apsinãkvinova. Pas jį kažkoks žmogus apsinãkvino. Čia apsinãkvindamas aš tik jumis suklapatijau.
išnãkvinti. duoti nakvynę kurį laiką: Tris naktis išnãkvinau ir pasakiau, kad daugiau nebeateitų. Dvi naktis turi [numirusį] išnãkvinti.
panãkvinti. duoti nakvynę: Sugrįžo vyras ir moteris, rūpinasi negalį mus panakvinti. Turi [svečią] priimti i panãkvinti.
pérnakvinti. duoti nakvynę: Batsiuvys sutiko juodu savo troboje pernakvinti. Dešimtį galiu pernakvinti ir pas kaimynus neisiu! Imte priimsiu ir parnakvinsiu. Gerai, kad jį Zaukas parnãkvino. Žmogus svečią pérnakvino, davė pusryčių ir išleido. Párnakvino tą vaiką milicijo [je].
užnãkvinti. duoti nakvynę, įkalbėti nakvoti: Musėt užnãkvino kas, kad da nepareina.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.