.
nar̃glyti, -ija, -ijo (norgeln).
1. nemokšiškai ką daryti, knibinėti, terliotis: Jijė nar̃glija, t. y. vingius daro nemokėdama darbo. Ale tu tas žuvis tai ilgai nar̃gliji (darinėji) . Nė tu čia ką numegsi, nė tu nar̃glyk – tik sudarkysi siūlus. Nar̃glija, nar̃glija – neišeina, ir galas!
2. neteisėtai pasisavinti: Nenar̃glyk pinigų, pažyčytų tau, t. y. nerokuok į šį, į tą, ale ataduok man visus.
3. erzinti: Ir šuo narglijamas pyksta.
išnar̃glyti.
1. išvilioti, paveržti: Išnar̃glijo kaimynas visus mano pinigus ir noria sugaišinti, neatiduoti.
2. įsiūlyti, įpiršti: Išnar̃glijo jis savo sugadintą daiktą kitam su melagystomis.
nunar̃glyti.
1. nunerti: Aš nemokėčiau tokio tinklo nunar̃glyti.
2. pasisavinti, pasiglemžti: Kas mano pirštines nunar̃glijo? Pasiskolina maišus i nunar̃glija.
panar̃glyti. kiek išleisti: Jis panarglijo savo turtus, t. y. pamažino, pravertėjo.
sunar̃glyti.
1. sudarkyti, sujaukti, suvelti: Ana verpalą sunar̃glijo, t. y. niekus padarė iš gerų linų, sugadino. Tas atejūnas visą reikalą sunar̃glijo (supainiojo, sutrukdė) .
2. nenaudingai suvartoti, išeikvoti: Ans sunar̃glijo visus daiktus, t. y. išnešiojo, suėdė, išplotavojo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.