perkūnúoti, -úoja, -ãvo
1. būti perkūnijai, griausti: Ka pradėjo žaibuot, ka perkūnúot, ka pagavo lyt! Perkūnãvo smarkiai, ale neįtrenkė niekur. Perkūnuojant nevalna sėdėt po ežia.
2. perkūnais keikti: Tėvas rėkia, keikia, perkūnúoja – nei čia yra už ką, nei ko. Eidamas perkūnúoja, velniuoja. Baisiai keikėsi ir perkūnavo. Jis dar labiau pradėjo sūnų perkūnuoti. Stovėdami ant pliko lauko, neturėdami nei ko valgyti, nei kuo gyvulių pašerti, jie ėmė jį. perkūnuoti. Ar nenutilsi nesiperkūnãvęs! Ką gi čia perkūnúojies, manai, kad išgąsdinsi ką! Perkūnúojasi vienas ant kito.
3. garsiai, griausmingai kalbėti: Pasakotojai sapaliojo perkūnuojančiu balsu.
įperkūnúoti. įeiti perkūnuojant, keikiantis.
išperkūnúoti. perkūnais išplūsti, išvadinti: Papykęs jis visus išperkūnãvo ir išėjo.
užperkūnúoti. perkūnais nusikeikti: Senis net penkissyk užperkūnãvo. Ka jis užperkūnãvo, tai i nutirpau visa. Jonas kad užperkūnãvo ant tų vagišių!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.