plū́koti, -oja (-o), -ojo. plūkóti, -ója, -ójo. plūkauti:
1. Gražiai tos ančiūtės prūde plū́koja. Plū́ko žąselė po Nemunėlį. Vidur ežerėlio plū́ko antelė. Ten plūko narsto raiba antelė malūno vandenėly. Plūko nardosi antelės, išims man vainikėlį. Kad tu man teip darai, plūkosi ant šito ežero tris metus.
2. Ir priėjau ežerėlį, žiūriu – plūko vainikėlis. Ta knyga su staleliu plū́ko an ežero.
3. Ir dideli laivai ant tų marių plūkojo. Antys plūkoja ant ledo gabalų, nardo properšose. Narsto plū́ko juodas laivas vidury marelių.
4. Pievos žliugios, žemesnėse dirvose bulvių vagutės plūko vandenyje. Šilkų kasnykas dūmais parūko, aukso žiedelis kraujuose plūko. Plūko broleliai kraujuose.
5. kaboti, laikytis erdvėje. Palšos lyg rūkas driekenos renkasi į tamsius ir sunkius debesis ir grėsmingai plūko vakarų pusėj.
6. sunkiai dirbti, plūktis: Plū́kojau, dirbau, o ką uždirbau?!
7. sunkiai bristi, klampoti: Plūkóji žmogus per purvyną, i visos navynos.
atplū́koti.
1. sunkiai atbristi, atklampoti: Led atplūkójau.
2. pakankamai, daug prisiklampoti: Tai pavasarį purvyne atsiplūkóji.
išplū́koti. išeiti, išklampoti: Išplū́kojau numie prastu keliu.
nuplū́koti. nubristi, nuklampoti: Negal tokiu keliu nuplū́koti, kojų (batų) neprisėmus. Kur anas pėsčias nuplūkõs tokiam kely!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.