.
pópinti (-yti), -ina, -ino. põpinti. lepinti, paikinti, puoselėti: Per daug jūs savo vaikus pópinate. Nuo mažumos pradeda pópyt vaiką, i užauga nežmogus. Põpino põpino tą vaiką, o ka užaugo – subinę parodė. Jau beveik pusbernis, o motina vis jį kaip mažą pópina. Mergaitę nors ir kaip põpydavo, vis tiek numirė. Kariuomenėj nelaiko be darbo, nepópina. Popink sergantį. Ana popina gyvolius, t. y. užčėnavoja. Ar ne par daug tik pópinies? Repšiai kartais susibardavo ankstyvą rytmetį, kai visi namiškiai dar popindavosi šiltam patale. Aš nekenčiu an langų žolynų: pópinkis tu apie juos!
išpópinti.
1. išlepinti, išpaikinti: Ka iš mažumos išpópina vaiką, tai labai blogai. Mane mažą tetos išpópino. Ta mergaitė tep išlepinta, tep išpõpinta! Užaugino, išpópino [vaiką],
tai te špygą po nosia – atsilygino. Vienturtis sūnus dažniausiai esti išpópintas.
2. išpuošti: Kad išpópino močia mergaitę pamergiuos išleisdama!
3. lepinantis, labai prisižiūrint, išsigydyti: Iš ligos išsipõpinti, t. y. išsitvalinti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.