išpradėti

dė́ti, dẽda (dẽsti, dẽma, dė́ma, dė́sti), dė́jo

1. guldyti, statyti: Kam dedì puodą prie krašto, nuvirs. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs. Dėk kartį, vežimą veršim. Dė́k į skrynią tą skepetaitę. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį. Demi ką kame. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos. Penktas jam kryžių ant pečių dest. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau. | Aš akuliorių nededu (nenešioju) . | Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės. Kiek jai metų dedì (duodi) ? Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) . Kas nevirt, tai ir puodan nedėt. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą. Dė́kis ant pečių maišą ir nešk. Šitie puodai pečiun dė̃sis. | Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos. mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo. Dė́kis kepurę ir eik. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės. duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę. Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno. žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius. įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta. Ar druskos į barščius dė́ta? Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus. Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata. skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė. Dẽma ir pinigų ant stalo. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro. sodinti (į kalėjimą). . trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta. Jau rasa dẽdasi ant žolės. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti. Pradeda niežas dė́ties. dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda.

2. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis. Ar žinai, kur vagį deda? Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) . Kur dėjai pirštines?. Kur sūnus dėsis, kur jis dings? Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam. Sykį taip ma [n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas. Demiesi kur. Kur galėčiau dėtis? turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù. rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti. Kur dė́siesi, jei neisi mokytis. kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę]. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau.

3. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve [n] t. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime. Dė́jom namam gerą padamentą. Jis gerus puspadžius dẽda. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo. Viena akis dė́ta (dirbtinė) . Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys. Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme. Dedúos dantis savo grėbliui. taisyti (austi): Jei plonai dedì austi, reik plačių nyčių. Dė̃sis ji da cvilikų aust. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį.

4. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą. Dėti parašą. Taškas po antraščių nededamas. Dėti antspaudą.

5. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai.

6. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti. Eisim dė́ti vežimą. In kluoną rugius dẽda. Dė́k į krūvą žabus. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) . | Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) . Kas veža, tam ir deda. taupyti: Jis labai piningus dẽda. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko. grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus. reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę. Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta.

7. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus. Dėti prekėms kainą. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus. Prakeikimą vėl jumus demi. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei?

8. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda. Reikia leist akis. o ji dẽda. Prašo algos dė́t. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina. Tolyn giminė vis didyn dė̃sis.

9. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo.

10. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs. | Dėkiva taboką [rūkyti],
atsipūskiva – paguro kojos eiti.

11. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų. Kubilan kopūstus dẽda.

12. išskirti iš savęs (kiaušinį) . Vištos kiaušinius dẽda. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda. Desti višta. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo). Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius. | Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) . Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas.

13. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas. Dar mano nedė́tas laukas. perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius.

14. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius. Į šaltyšius tave dė́sim. Ožio daržininku niekas nedės. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori. O trečią brolužėlį karalium dėjo. Dėjo jumus farizeušais. laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedì? Ji buvo gražuole dedama.

15. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedì prie manęs? Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra.

16. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti. Nesidėjo į jokias partijas. | Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti.

17. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti. Deda negirdu. Jis labai aukštu dẽdasi. Dedasi linksmas. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs. Jis dẽdas ligonis ėsąs. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis. Juoku dėjusis ir pasakiau. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys.

18. darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas. Oras nuo to dẽdasi šaltas. Kas dẽdasi po namus? Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi. Nesuprantu, kas čia dẽstas. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų. Mums nelaimė dė́jos – apvogė. Nežinau, kap tę dė́josi. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau. Dėkis tavo valia! Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate) ? Jam gerai destis. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) . Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo.

19. rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Man dẽdas, kad čia kitaip yr. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien.

20. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti.

21. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio.

22. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) . Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau. Kad dė́jau ant šono. Ka dė́jaus vidury kelio! Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli. Dėjosi pavalgęs ir gulia. Eik dė́kis ant šieno. godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s!

23. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j [o] ir dė́j [o] apie savo kelionę. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti. apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones. Vienas ant kito dẽdasi. sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedì ant juõko su tais nėkais!
gálvą dė́ti

1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim.

2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio.

3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda.

4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą.
į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų. Jis dar in ãkį dẽda. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos].
į dãbą dė́ti (dė́tis) . pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)

1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) . Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą. Nedė́jaus tų dainų į gálvą.

2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs.
į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę. Nei šito nedė́k kešẽnėn. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) .
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon.
į padùs dė́ti

1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus.

2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus.
į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen!
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius.
į šìrdį dė́ti (dė́tis)

1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo. Dėkit į savo širdis kožną žodį.

2. išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi.
kaĩp dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė.
kaĩp dẽdamas. kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kaĩp dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) .
kàs dė̃s (dė́jo) . Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą) ! Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių) ! Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko!
kortàs dė́ti. burti: Cigonė dẽda kortàs.
nė̃ pir̃što nedė́ti

1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką.

2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė.
nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt!
nežinóti (neturė́ti) kur̃ akìs (akių̃) dė́ti. Iš gėdos nežìno kur̃ akìs dė́ti. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti. Senis Burba nežinojo kur akių dėti. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos?
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) . Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo. Iš pat mažo nė̃kur dedamà. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k. Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo.

1. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo. Avies panešti negaliu, o jautį antdedat. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà. Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę. Čia reik taukų antsidė́ti. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį. uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio.

2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo.

3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu.
ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo.

1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais. Kapai gražiai apdėtì (aptaisyti) . | Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme) !. Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito!. Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo. apsimauti: Apsdėk kepure. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo. | Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis]. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais.

2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos. Neapdė́tos knygos greit plyšta.

3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà. | Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) .

4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju.

5. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsìdedi, manai, kad niekas nesupranta?

6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau. Dviejuose bliūdą apdė́jom.

7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu!. Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau.

8. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges.
atidė́ti, atìdeda, atidė́jo.

1. padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo. | Jis bylojo: „Atdėk ją. vėl antina (į antį) “. padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį. Atdėk (atmesk) (išvilk) tavo greikštumą nuog savęs. Atsidė́k sau blynų, bo neliks. atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas. paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei. Atidė́sim porą dienų ir užarsim. sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu. Pinigų atsidė́jęs neturėjau. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą.

2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? Bylą atidė́ti. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) .

3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta atìdeda dabar ir nedėtą tarpą.

4. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsìdedu: kada jūs keliatės, tada ir aš. Jis visada ant manęs atsìdeda. Ar reikė man juo atsidėt. Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk.

5. atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt. Nutarė atsidėti vien mokslui. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba.
atsidė́jusiai. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu.
dadė́ti, dàdeda, dadė́jo. dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti. Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k.
įdė́ti, į̃deda, įdė́jo

1. įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų. Įdė́jom žalajai gromulį. Bulves į rūsį įdė́jom. Indėjo ranką kišeniun. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk. | Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) . | Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) . Ką piktas įdės, to ir geras neišims. Kam trūksta, neįdė́si. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims. Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k. įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį!. Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau. įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn. Įdė́k priešpiečių. Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei). atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo. pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo. surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti. Indėk kojas tavo pančiuosna jos. Jonas. saituose. buvo indėtas. Įdemi į pančias.

2. įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? Įdė́k stalui naują koją. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti. Įdė́jau kirviui kotą. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį. | Kai indės kas kitus dantis (išmuš), tada priturės liežuvį. Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas. Įsidė́jo naujus dančius ir valgo. įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust. Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi. Įsidėjau trečią pastovą austi.

3. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t. | Įdė́jo kakton guzą. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau. Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau.

4. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko. Aš tave į laikraštį įdėsiu. įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau.

5. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas. suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės. | Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku.

6. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda.

7. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s. Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti.

8. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi!

9. paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo. | Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus!. Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių.

10. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas. Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́ [jo].

11. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit. Aš kelio ilgai neįsìdedu. Aš tų jo žodžìų neįsidė́jau. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva.

12. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga. Insìdeda aklas. | Jis tyčia insidėjo ligon. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon.

13. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti.

14. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus.

15. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose!
akìs įdė́ti išmokyti: .

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ispradeti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>dė́ti, </b>dẽda (dẽsti, dẽma, dė́ma, dė́sti), dė́jo<br/>1. <span class="explanation">guldyti, statyti: </span> Kam dedì puodą prie krašto, nuvirs. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs. Dėk kartį, vežimą veršim. Dė́k į skrynią tą skepetaitę. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį. Demi ką kame. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos. Penktas jam kryžių ant pečių dest. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau. \| Aš akuliorių nededu <span class="explanation"> (nenešioju) </span>. \| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės. Kiek jai metų dedì <span class="explanation"> (duodi) </span> ? Ar valgau, ar šalia dedù <span class="explanation"> (nenoromis valgau) </span>. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą. Dė́kis ant pečių maišą ir nešk. Šitie puodai pečiun dė̃sis. \| Dė́kis <span class="explanation"> (tepkis) </span> sviesto, nevalgyk sausos duonos. <span class="explanation">mauti: </span> Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo. Dė́kis kepurę ir eik. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės. <span class="explanation">duoti ar imti išvykstant: </span> Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę. Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno. <span class="explanation">žengti: </span> Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius. <span class="explanation">įmaišyti, ištirpinti: </span> Kava saldi, lyg cukraus dė́ta. Ar druskos į barščius dė́ta? Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus. Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata. <span class="explanation">skirti (pinigus), mokėti: </span> Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė. Dẽma ir pinigų ant stalo. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro. <span class="explanation">sodinti (į kalėjimą). </span>. <span class="explanation">trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt): </span> Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta. Jau rasa dẽdasi ant žolės. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti. Pradeda niežas dė́ties. <span class="explanation">dengti: </span> Daržinė supuvo, stogo nèdeda. <br/>2. <span class="explanation">rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: </span> Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis. Ar žinai, kur vagį deda? Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? Nebėra kur dẽda <span class="explanation"> (nebėra vietos) </span>. Kur dėjai pirštines?. Kur sūnus dėsis, kur jis dings? Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam. Sykį taip ma [n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas. Demiesi kur. Kur galėčiau dėtis? <span class="explanation">turėti kur padėjus, laikyti: </span> Šepečius ant lentynos dedù. <span class="explanation">rasti kam paskirtį, pritaikyti: </span> Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti. Kur dė́siesi, jei neisi mokytis. <span class="explanation">kelti: </span> Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę]. <span class="explanation">dingti: </span> Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau. <br/>3. <span class="explanation">statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: </span> Jau šalta, reikia langai dė́ti. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve [n] t. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime. Dė́jom namam gerą padamentą. Jis gerus puspadžius dẽda. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo. Viena akis dė́ta <span class="explanation"> (dirbtinė) </span>. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys. Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme. Dedúos dantis savo grėbliui. <span class="explanation">taisyti (austi): </span> Jei plonai dedì austi, reik plačių nyčių. Dė̃sis ji da cvilikų aust. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį. <br/>4. <span class="explanation">įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): </span> Dė́ti kirčio ženklą. Dėti parašą. Taškas po antraščių nededamas. Dėti antspaudą. <br/>5. <span class="explanation">spausdinti (kame): </span> Straipsnį dė́ti į laikraštį. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai. <br/>6. <span class="explanation">krauti: </span> Nuvažiavom į balas dė́t šieno. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti. Eisim dė́ti vežimą. In kluoną rugius dẽda. Dė́k į krūvą žabus. Antrą pečių dedù <span class="explanation"> (antrą kartą kišu malkas į pečių) </span>. \| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar <span class="explanation"> (daug prisnigs) </span>. Kas veža, tam ir deda. <span class="explanation">taupyti: </span> Jis labai piningus dẽda. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko. <span class="explanation">grupuoti, tvarkyti: </span> [Knygos] lankus. reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę. Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta. <br/>7. <span class="explanation">nustatyti, skirti: </span> Dė́ti mokesčius, muitus. Dėti prekėms kainą. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus. Prakeikimą vėl jumus demi. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? <span class="explanation">suteikti (vardą): </span> Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? <br/>8. <span class="explanation">didinti kiekį, dauginti: </span> Reikia atimt, o jisai dẽda. Reikia leist akis. o ji dẽda. Prašo algos dė́t. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina. Tolyn giminė vis didyn dė̃sis. <br/>9. <span class="explanation">kelti į vėlesnį laiką: </span> Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo. <br/>10. <span class="explanation">leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką): </span> Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs. \| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti. <br/>11. <span class="explanation">gaminti (kai kuriuos valgius): </span> Ji sūrius dẽda, sviestą muša. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina. Dėdama <span class="explanation"> (raugdama kubile) </span> kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų. Kubilan kopūstus dẽda. <br/>12. <span class="explanation">išskirti iš savęs (kiaušinį) </span>. Vištos kiaušinius dẽda. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda. Desti višta. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo). Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius. \| Susibobutavęs <span class="explanation"> (susiraišiojęs) </span> lygu boba dėsianti <span class="explanation"> (gimdysianti) </span>. Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas. <br/>13. <span class="explanation">sodinti, sėti: </span> Po nedėliai dė́sim daržus. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas. Dar mano nedė́tas laukas. <span class="explanation">perinti: </span> Laikas būtų dė́ti vištyčius. <br/>14. <span class="explanation">skirti (kuo): </span> Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius. Į šaltyšius tave dė́sim. Ožio daržininku niekas nedės. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori. O trečią brolužėlį karalium dėjo. Dėjo jumus farizeušais. <span class="explanation">laikyti (kuo): </span> Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedì? Ji buvo gražuole dedama. <br/>15. <span class="explanation">lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): </span> Ar tu tą piemenį dedì prie manęs? Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra. <br/>16. <span class="explanation">bičiuliautis, jungtis, vienytis: </span> Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių. Dė́kimės <span class="explanation"> (tarkimės) </span> jam atkeršyti. Nesidėjo į jokias partijas. \| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti. <br/>17. <span class="explanation">apsimesti, nuduoti: </span> </span> Ką juoku dė́ti. Deda negirdu. Jis labai aukštu dẽdasi. Dedasi linksmas. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs. Jis dẽdas ligonis ėsąs. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus. Nėku dėjęsis <span class="explanation"> (tartum be priežasties), </span> nuėjau prie kaimyno. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis. Juoku dėjusis ir pasakiau. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys. <br/>18. <span class="explanation">darytis, atsitikti, vykti: </span> Na, kas ten dẽdas, nežinau. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas. Oras nuo to dẽdasi šaltas. Kas dẽdasi po namus? Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi. Nesuprantu, kas čia dẽstas. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų. Mums nelaimė dė́jos – apvogė. Nežinau, kap tę dė́josi. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau. Dėkis tavo valia! Kaip destis jumus <span class="explanation"> (kaip gyvenate, ką veikiate) </span> ? Jam gerai destis. Teip destis su velinu <span class="explanation"> (taip atsitinka velniui) </span>. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo. <br/>19. <span class="explanation">rodytis: </span> Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Man dẽdas, kad čia kitaip yr. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien. <br/>20. <span class="explanation">verstis, manytis: </span> Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti. <br/>21. <span class="explanation">lažytis: </span> Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio. <br/>22. <span class="explanation">smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: </span> Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto <span class="explanation"> (bėga) </span>. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana. Aš tave kad dė́siu <span class="explanation"> (stumsiu) </span> už pakarpos per duris! <span class="explanation">smarkiai griūti, kristi: </span> Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau. Kad dė́jau ant šono. Ka dė́jaus vidury kelio! Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė. <span class="explanation">virsti (gulantis miegoti): </span> Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli. Dėjosi pavalgęs ir gulia. Eik dė́kis ant šieno. <span class="explanation">godžiai valgyti, kirsti: </span> Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė. <span class="explanation">bjauroti, teršti: </span> Veizu, ans ir bededą̃s! <br/>23. <span class="explanation">smarkiai pasakoti, aiškinti: </span> Jis man dė́j [o] ir dė́j [o] apie savo kelionę. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti. <span class="explanation">apkalbėti: </span> Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones. Vienas ant kito dẽdasi. <span class="explanation">sakyti ką nemalonaus: </span> Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda. <br/><b> akių̃ nedė́ti</b> <span class="explanation">neužmigti: </span> Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo. <br/><b>ant juõko dė́ti</b> <span class="explanation">laikyti pajuokai: </span> Ką čia save dedì ant juõko su tais nėkais! <br/><b>gálvą dė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">žūti: </span> Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim. <br/>2. <span class="explanation">tvirtai užtikrinti, garantuoti: </span> Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio. <br/>3. <span class="explanation">kovoti iki galo: </span> Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda. <br/>4. <span class="explanation">atsigulti numigti: </span> Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą. <br/><b>į ãkį dė́ti</b> <span class="explanation">miegoti: </span> Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų. Jis dar in ãkį dẽda. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro. <br/><b>į añtį nedė́k</b> <span class="explanation">negirk (nepagrįstai): </span> </span> Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris. <br/><b>į bùrną dė́ti</b> <span class="explanation">valgyti: </span> Da nieko burnon nedėjau. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos]. <br/><b>į dãbą dė́ti (dė́tis) </b>. <span class="explanation">pažiūrėti; domėtis. </span> <br/><b>į gálvą dė́ti (dė́tis) </b><br/>1. <span class="explanation">dėmėtis: </span> </span> </span> Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo. Nedė́k į gálvą visų niekų <span class="explanation"> (nesirūpink) </span>. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą. Nedė́jaus tų dainų į gálvą. <br/>2. <span class="explanation">rūpintis, jaudintis: </span> Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs. <br/><b>į gálvą dė́tis</b> <span class="explanation">dingtelėti: </span> Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių. <br/><b>į griñdį dė́ti</b> <span class="explanation">šokti: </span> </span> Duokiam į būgną, dėkiam į grindį. <br/><b>į kešẽnę nedė́k</b> <span class="explanation">negirk (nepagrįstai): </span> </span> Ir jo nedė́k į kešẽnę. Nei šito nedė́k kešẽnėn. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk <span class="explanation"> (per daug nepasitikėk) </span>. <br/><b>į kùpą dė́ti</b> <span class="explanation">dėmėtis: </span> </span> </span> Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon. <br/><b>į padùs dė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">eiti: </span> Nuo ryto pakilęs deda į padus. <br/>2. <span class="explanation">šokti: </span> </span> Ka užgrajys, dėsim į padus. <br/><b>į rãgą dė́ti</b> <span class="explanation">atsigulti, užmigti: </span> Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau. <br/><b>į ragùs dė́tis</b> <span class="explanation">ginčytis: </span> Ar tu dė́sies su manim raguosen! <br/><b>į smer̃tį (smerčióp) dė́ti</b> <span class="explanation">pražudyti: </span> Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės. <br/><b>į stáibius dė́ti</b> <span class="explanation">išbėgti: </span> Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius. <br/><b>į šìrdį dė́ti (dė́tis) </b><br/>1. <span class="explanation">dėmėtis: </span> </span> </span> Šitai dėkite širdin savo. Dėkit į savo širdis kožną žodį. <br/>2. <span class="explanation">išgyventi, jaudintis: </span> Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi. <br/><b>kaĩp dẽdam (dẽdama) </b> <span class="explanation">kaip bebuvę: </span> Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama. Dar kap dẽdama <span class="explanation"> (ant dvejo) – </span> ateis ar ne, tikrai nepasakė. <br/><b>kaĩp dẽdamas</b>. <span class="explanation">kas nereaguoja, yra abejingas: </span> Juk ans žmogus ir yr kaĩp dẽdamas <span class="explanation"> (ką nori jam daryk, nieko nesakys) </span>. <br/><b>kàs dė̃s (dė́jo) </b>. Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą) ! Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų. Kàs čia vestuves dė́jo <span class="explanation"> (nėra jokių vestuvių) </span> ! Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! <br/><b>kortàs dė́ti</b>. <span class="explanation">burti: </span> Cigonė dẽda kortàs. <br/><b>nė̃ pir̃što nedė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">visai nepaliesti: </span> Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką. <br/>2. <span class="explanation">nė kiek nepagelbėti: </span> Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė. <br/><b>nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti</b> <span class="explanation">nieko nedaryti, nepadėti: </span> Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu. <br/><b>nėrà kur̃ dė́ti</b> <span class="explanation">labai daug: </span> Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! <br/><b>nežinóti (neturė́ti) kur̃ akìs (akių̃) dė́ti</b>. Iš gėdos nežìno kur̃ akìs dė́ti. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti. Senis Burba nežinojo kur akių dėti. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? <br/><b>niẽkur dẽdamas (dė́tinas) </b> <span class="explanation">netikęs, blogas: </span> Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas <span class="explanation"> (didelis rėksnys) </span>. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo. Iš pat mažo nė̃kur dedamà. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika. <br/><b>nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k</b>. Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk. <br/><b>prie žaizdõs dė́tinas</b> <span class="explanation">malonus, mandagus: </span> Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės. <br/><b>tõ dė́tas</b> <span class="explanation">tam skirtas: </span> Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna. <br/><b>antdė́ti, </b>añtdeda, antdė́jo. <br/>1. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo. Avies panešti negaliu, o jautį antdedat. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà. Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę. Čia reik taukų antsidė́ti. <span class="explanation">užsimauti: </span> Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi. <span class="explanation">apsitraukti: </span> Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį. <span class="explanation">uždengti (stogą): </span> Antdė́jo skardos stogą ant trobesio. <br/>2. <span class="explanation">duoti priedo: </span> Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo. <br/>3. <span class="explanation">sudrožti, sukirsti: </span> Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu. <br/><b> ant liežùvio gãlo antdė́ti</b> <span class="explanation">paragauti: </span> Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun. <br/><b>kakliniñką antdė́ti ant sprándo</b> <span class="explanation">prispausti: </span> Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo. <br/><b>apdė́ti, </b>àpdeda, apdė́jo. <br/>1. <span class="explanation">apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: </span> Rūsį apdė́k šiaudais. Kapai gražiai apdėtì <span class="explanation"> (aptaisyti) </span>. \| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus <span class="explanation"> (pakasus po žeme) </span> !. Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito!. Esu vaikais apsidėjusi <span class="explanation"> (turiu daug vaikų), </span> negaliu eiti pri darbo. <span class="explanation">apsimauti: </span> Apsdėk kepure. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs. <span class="explanation">apsitraukti, aptekti: </span> Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs. Apipylė <span class="explanation"> (nubėrė) </span> lūpas, paskui šašais apsdė́jo. \| Man skaniausias tik apsidė́jęs <span class="explanation"> (vos pradėjęs virti) </span> [kiaušinis]. <span class="explanation">apaugti: </span> Stogas kerpe apsidė́jo. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais. <br/>2. <span class="explanation">aplenkti (knygą): </span> Mano visos knygos apdė́tos. Neapdė́tos knygos greit plyšta. <br/>3. <span class="explanation">nustatyti (kam) kokią prievolę: </span> Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà. \| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu <span class="explanation"> (užmokama per paštą) </span>. <br/>4. <span class="explanation">paskirti (kuo): </span> </span> Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju. <br/>5. <span class="explanation">pasiversti, apsimesti: </span> Kam da durnium apsìdedi, manai, kad niekas nesupranta? <br/>6. <span class="explanation">suvalgyti: </span> Visą bandelę duonos apdė́jau. Dviejuose bliūdą apdė́jom. <br/>7. <span class="explanation">apgauti: </span> Kad apdė́jo čigonas su arkliu!. Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau. <br/>8. <span class="explanation">apteršti: </span> Paukščiai apdė́jo pradalges. <br/><b>atidė́ti, </b>atìdeda, atidė́jo. <br/>1. <span class="explanation">padėti (atgal į buvusią vietą): </span> Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo. \| Jis bylojo: „Atdėk ją. vėl antina <span class="explanation"> (į antį) </span> “. <span class="explanation">padėti (į šalį): </span> Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį. Atdėk (atmesk) (išvilk) tavo greikštumą nuog savęs. Atsidė́k sau blynų, bo neliks. <span class="explanation">atmatuoti: </span> Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas. <span class="explanation">paskirti (kuriam tikslui): </span> Pinigus atidė́ti kelionei. Atidė́sim porą dienų ir užarsim. <span class="explanation">sutaupyti: </span> Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu. Pinigų atsidė́jęs neturėjau. <span class="explanation">vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): </span> Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą. <br/>2. <span class="explanation">nukelti (į vėlesnį laiką): </span> Atidė́k rytojui savo darbą. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? Bylą atidė́ti. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui <span class="explanation"> (pavasarį sodinti) </span>. <br/>3. <span class="explanation">pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): </span> Višta atìdeda dabar ir nedėtą tarpą. <br/>4. <span class="explanation">pasitikėti, pasikliauti (kuo): </span> Aš vis ant jūsų atsìdedu: kada jūs keliatės, tada ir aš. Jis visada ant manęs atsìdeda. Ar reikė man juo atsidėt. Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk. <br/>5. <span class="explanation">atsiduoti, imtis kokio darbo: </span> Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt. Nutarė atsidėti vien mokslui. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę. Atsidėjęs <span class="explanation"> (rūpestingai) </span> žmogus dirba. <br/><b>atsidė́jusiai</b>. <span class="explanation">stropiai: </span> Atsidė́jusiai atlikti darbą. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą. <span class="explanation">prisiruošti: </span> Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu. <br/><b>dadė́ti, </b>dàdeda, dadė́jo. <span class="explanation">dėti viršaus, pridėti: </span> Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti. Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k. <br/><b>įdė́ti, </b>į̃deda, įdė́jo<br/>1. <span class="explanation">įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): </span> Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų. Įdė́jom žalajai gromulį. Bulves į rūsį įdė́jom. Indėjo ranką kišeniun. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk. \| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą <span class="explanation"> (išvirsi) </span>. \| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti <span class="explanation"> (įrašyti) </span>. Ką piktas įdės, to ir geras neišims. Kam trūksta, neįdė́si. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims. Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k. <span class="explanation">įmaišyti: </span> Įdė́k druskos į bulves. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį!. Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau. <span class="explanation">įduoti ar pasiimti išvykstant: </span> Įdėk sūrio su sviestu kelionėn. Įdė́k priešpiečių. Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei). <span class="explanation">atiduoti laikyti (pinigus): </span> Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs. <span class="explanation">imti laikyti patalpoje: </span> Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo. <span class="explanation">pasodinti (į kalėjimą): </span> Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo. <span class="explanation">surišti: </span> Arkliai į geležinius pančius įdėti. Indėk kojas tavo pančiuosna jos. Jonas. saituose. buvo indėtas. Įdemi į pančias. <br/>2. <span class="explanation">įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): </span> Kam įdėjai žemus langus? Įdė́k stalui naują koją. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti. Įdė́jau kirviui kotą. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį. \| Kai indės kas kitus dantis (<span class="explanation">išmuš</span>), tada priturės liežuvį. Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas. Įsidė́jo naujus dančius ir valgo. <span class="explanation">įtaisyti (austi): </span> Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust. Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi. Įsidėjau trečią pastovą austi. <br/>3. <span class="explanation">padaryti (kokį ženklą, žymę): </span> Pielai taką reikia įdė́t. \| Įdė́jo kakton guzą. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau. Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau. <br/>4. <span class="explanation">išspausdinti (kame): </span> Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko. Aš tave į laikraštį įdėsiu. <span class="explanation">įrašyti: </span> Aš ten kelius sakinius įdėjau. <br/>5. <span class="explanation">panaudoti, paskirti: </span> Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas. <span class="explanation">suteikti, duoti ką nauja: </span> Įdėjo vaikuo Jono vardą. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės. \| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku. <br/>6. <span class="explanation">įsileisti dėti (kiaušinius): </span> Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda. <br/>7. <span class="explanation">įsėti: </span> Ar vasarojų jau įdė́jai? Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s. Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti. <br/>8. <span class="explanation">įkirsti, įmušti: </span> Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! <br/>9. <span class="explanation">paskirti (kuo): </span> </span> Aš jį indėjau abieščiku. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo. \| Neklausykis, paskui įdė́siu <span class="explanation"> (įrašysiu) </span> į svietkus!. Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių. <br/>10. <span class="explanation">įskųsti: </span> Indė́jo žmogų suvis nekaltą. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas. Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́ [jo]. <br/>11. <span class="explanation">įsidėmėti: </span> Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit. Aš kelio ilgai neįsìdedu. Aš tų jo žodžìų neįsidė́jau. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą. <span class="explanation">susirūpinti: </span> Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva. <br/>12. <span class="explanation">apsimesti, nuduoti: </span> </span> Įsidė́jo miegančiu. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga. Insìdeda aklas. \| Jis tyčia insidėjo ligon. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon. <br/>13. <span class="explanation">pasiryžti, nuspręsti: </span> Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti. <br/>14. <span class="explanation">susilažyti: </span> Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus. <br/>15. <span class="explanation">įgristi: </span> Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! <br/><b> akìs įdė́ti</b> <span class="explanation">išmokyti: </span>.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

išpradėti

#