.
prantavóti, -ója, -ójo.
1. klausinėti, kvosti: Yra tokie geri, kad tik išgaut: prantavója žmogų. Aš jį prantavoju, kokios jis nuomonės. Aš jau nesuprantu, vaikeli, ko tu mani prantavóji. Ko čia mane prantavoji?! Nė aš nieko žinau, nė ką! Prantavok neprantavojęs, vis tiek nėko nesakysiu!
2. mėginti, tirti, bandyti: Prantavók būdą to žmogaus, to arklio.
išprantavóti.
1. išklausinėti, iškamantinėti: Slepiamus daiktus išprantavójau, t. y. iškamantinėjau, išklausinėjau. Jis gudrus – iš jo nieko neišprantavósi. Kol žmogų neišprantavosi, nepasitikėk! Jis norėjo išprantavoti, kur aš laikau pinigus.
2. ištyrinėti: Vedys, par žiūros mėnesį išprantavójęs vesimą nuotaką, išbandęs josios visą būdą ir elgimos, su piršliu joja prie mergos nuotakos.
paprantavóti. paklausinėti, pakamantinėti: Aš ją paprantavósiu tyčia, matysiu, ką sakys. Paprantavok tu anų, gal ką ir sužinosi.
pérprantavoti. párprantavoti. išmėginti. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.